Abrikosas (Armeniaca vulgaris

Lam.)

pradeda derėti anksti, dera gau­siai, vaisiai prinoksta anksčiau negu slyvų, skanūs, tinka perdirbimui, jų nepuola kenkėjai. Valgomi ne tik vaisiai, bet ir branduoliai. Be to, šie medžiai dekoratyvūs.

Abrikosai žydi anksti, gegužės pradžioje, vegetatyviniams pumpurams dar neišsprogus. Vaisiai sunoksią liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje.

Jie dauginami skiepijant ir sėklomis. Sėjinukai būna patvaresni, labiau prisitaikę prie vietos sąlygų. Nors jų vaisiai būna labai įvairūs, bet dažnai geri, dera jau 3 – 4-ais metais. Atrinktas vertingas sėjinukų formas, veisles reikia skiepyti į jų pačių žiemą ištvermingus sėjinukus. Geriausiai akiuoti. Skiepyti į kaukazinę slyvą neverta, nes įskiepis su poskiepiu blogai suauga.

Abrikosai dirvai mažiau reiklūs už daugelį kitų sodo augalų, bet jiems netinka sunkūs, drėgni dirvožemiai. Vieta turi būti saulėta ir pakili, apsaugota nuo vėjų. Jie neblogai ištveria nepastovias ir šaltas mūsų žiemas, dažnai suserga nuo temperatūros svyravimų žiemos pabaigoje. Mat išsiskiria sakai, kurie užkemša vedamuosius indus ir sutrikdo medžiagų apy­kaitą, todėi vysta lapai ir džiūsta šakos.

Sodinama eilėje kas 3 metrai. Formuojami žemu kamienu. Genint veng­tina išpjauti iš liemens storesnes šakas. Todėl reikia jauniems pašalinti iš liemens augančias nereikalingas vainikui sudaryti šakutes. Prieš žiemą kamienus bei storesnes šakas reikia aprišti arba nubaltinti kalkėmis. Kita agrotechnika yra panaši kaip ir slyvų. Jei abrikosų žiediniai pumpurai dažnais metais nušąla arba žydi ir nemezga vaisių, auginti neverta, nes jie yra neprisilaikę prie vietos sąlygų.