Stambiauogiai agrastai yra europinės kilmės. Jie žinomi nuo XI—XIII a. Tačiau plačiau pradėti auginti tik XVI—XVII a. Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje. XIX a. daugiausia agrastų buvo
auginama Anglijoje. Čia daugiausia sukurta ir jų veislių. XIX a. stambiavaisių agrastų buvo atvežta į Rusiją.
Agrastams daug žalos padarė iš Amerikos į Europą patekusi agrastų valktis.; Tada susidomėta amerikietiškos kilmės agrastais (‘Hauton’, ‘Amerikos kalnų’), kurie neserga šia liga. Amerikietiškieji agrastai, priešingai europiniams, yra mažai spygliuoti arba visai be spyglių, bet jų uogos smulkios. Iš pradžių jie buvo auginami uogoms, kaip ir europiniai agrastai, o vėliau pradėti kryžminti su europiniais. Šiuo būdu buvo sukurtos agrastų valkčiui atsparios veislės. Amerikietiškieji agrastai dar viliojo selekcininkus sukurti stambiauoges, be spyglių veisles. Šis darbas tęsiamas ir šiuo metu. Mūsų respublikoje tokius agrastus bando kurti selekcininkas A. Ryliškis. Jo jau išvesta veislė ‘Ginučiai’ tikrai turi nedaug spyglių, o uogos pakankamai geros.
Agrastų uogos turi daug pektinų, taip pat kitų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų. Tinka vartoti šviežios (reguliuoja virškinimą) ir perdirbimui.
Agrastai dažniausiai skinami ir pardavinėjami dar nesunokę, nes tokie geriausiai tinka perdirbimui. Sunokę agrastai yra skanėstas. Net sakoma, kad agrastai — tai šiaurės vynuogės.
‘Finikas’ — Anglijoje sukurta veislė. Mūsų respublikoje plačiau auginama nuo 1952 m. Uogos stambios, prinokusios raudonos, odelė stora, neplaukuota. Tinkamos vartoti liepos viduryje. Derlinga, valkčiui neatspari.
‘Lepan Valijo’ — sukurta Suomijoje, kryžminant europinius agrastus su amerikiniais. Uogos vidutinio dydžio, žalsvos, plaukuotos, vidutinio skonio. Sunoksta anksčiau už ‘Finiką’. Veislė derlinga, valkčiui beveik atspari. Lietuvoje plačiau auginama nuo 1972 m. Tinka versliniams uogynams.
‘Kolchoznyj’ — rusų selekcijos veislė. Lietuvoje plačiau auginama nuo 1970 m. Uogos vidutinio dydžio, tamsiai raudonos, neplaukuotos, saldžiarūgštės. Noksta kartu su ‘Lepan Valijo’ uogomis. Derlinga, valkčiui atspari.
‘Žaliasis butelinis’ — angliška , sena veislė, Lietuvoje žinoma jau 1914 metais. Uogos didelės, pailgos, gelsvai žalios, neplaukuotos, skanios, tinka valgyti šviežios ir perdirbtos. Sunoksta anksčiau už ‘Finiką’. Derlinga, valkčiui neatspari.
‘Maurerio sėjinukas’ — veislė, kilusi Vokietijoje. Lietuvoje mėgėjų seniai auginama. Uogos didelės, apvalios, tamsiai raudonos, su tankiais, tvirtais plaukeliais, skanios. Sunoksta anksti. Derlinga, valkčiui, kaip ir kitos Vakarų Europos agrastų veislės, neatspari.
