Braškės. Braškių sodinimas ir priežiūra

braškės
braškės

Braškės

(kultūrinės žemuogės). Lietuvoje auginamos 4 rajonuotos braškių veislės: ‘Komsomolka’, ‘Jasna’, ‘Festivalnaja’, ‘Zenga Zengana’, be to, dar paplitusios veislės: ‘Zenga Prekoza’, ‘Zaria’, ‘Nida’. Ima žydėti gegužės mėnesį. Vaisiai — raudonos, kartais rausvos arba baltos uogos (didžiausios iki 40 g). Uogos skanios, turi 80—90% vandens, 4,5—10% cukraus, 0,8—1% organinių rūgš­čių, 1,0—1,7% pektininių, 0,16—0,25% rau-ginių, 0,9—1,2% azotingųjų medžiagų, 50— 80 mg% vitamino C. Uogos vartojamos švie­žios ir šaldytos, iš jų verdama  uogienė, džemas, gaminamos sultys.

Dirvos rengimas. Braškes galima auginti įvairioje dirvoje, bet labiausiai joms tinka silpnai rūgštūs (pH 5—6) priesmėliai ir leng­vi bei vidutinio sunkumo priemoliai. Braškės vienoje vietoje auga keletą metų, todėl, vei­siant braškyną, labai svarbu išnaikinti dau­giametes piktžoles, supūdyti (jei yra) velėną ir gerai patręšti dirvą. Jei braškes numatoma sodinti vasarą, juodasis pūdymas laikomas nuo pavasario, o jei pavasarį — nuo praeitos vasaros vidurio arba ištisus metus. Palikus juodąjį pūdymą, tuoj pat į  1  m2 duodama

6—8 kg organinių trąšų (mėšlo, komposto arba perpuvusių durpių), 60 g superfosfato ir 20 g kalio chlorido. Trąšas paskleidus, dirva ariama arba perkasama 30 cm gyliu. Paskui iki braškių sodinimo dirva purenama keletą kartų. Pavėlavus patręšti, trąšas reikia pa­skleisti ir dirvą perkasti bent 2—3 savaitės iki sodinimo.

Braškių sodinimas. Lietuvoje braškės dažniausiai sodinamos vasaros pabaigoje (nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio). Jei yra daigų, braškes galima sodinti ir liepos mėnesį. Anksčiau pa­sodinus, galima tikėtis gausesnio derliaus pirmaisiais metais. Vėlai pasodintas braškes per žiemą reikia gerai apdengti. Jas galima sodinti ir anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta žemė. Sodinti imami sveiki daigai iš specia­liųjų motininių braškynų. Jei daigų įsigyjama mažai, kitais metais jų galima pasidauginti patiems. Veislinius augalus reikia gerai mul-čiuoti kompostu arba durpėmis ir laistyti. Geriausi daigai išauga pirmamečiame brašky­ne, bet sodinimui tinka daigai ir iš antrame-čio braškyno. Stiprūs, gerai įsišakniję daigai sodinami į pastovią vietą, silpnai įsišakniję — tankiai (5X 10 cm atstumais) į labai gerai paruoštą dirvą, dažnai laistomi ir tik gerai įsišakniję,   persodinami   į   pastovią   vietą.

Neužmirkstančiuose plotuose braškes pa­tartina auginti lygioje dirvoje. Braškės sodi­namos viena eile arba dvieiliu bei trieiliu juostiniu būdu. Sodinant viena eile, tarpuei­lių plotis mėgėjų soduose — 60 cm, atstumai tarp daigų eilėse — 20 cm (8 kereliai 1 m2). Auginant braškes juostiniu būdu, tarp juostų reikia palikti 70 cm tarpus. Auginant dvieiliu juostiniu būdu, tarpai tarp eilių juostose paliekami 40 cm, tarp augalų eilėse — 20 cm (į ilginį juostos metrą sodinama 10 daigų). Auginant braškes trieiliu juostiniu būdu, tarp eilių juostose paliekama 30 cm, o tarp augalų eilėse — 25 cm tarpai (į ilginį juostos metrą sodinama 12 daigų).

Užmirkstančiose dirvose braškėms daro­mos lysvės, kuriose daigai sodinami dvieiliu arba trieiliu juostiniu būdu.

Lietuvoje gaminama perforuota 120 cm pločio polietileninė juoda plėvelė. Daigams sodinti 6 cm skersmens skylės išdėstytos tri­eiliu juostiniu būdu. Si plėvelė neleidžia želti piktžolėms, sulaiko drėgmę bei kekerinio pu­vinio plitimą, palaiko aukštesnę dirvos tempe­ratūrą, išsaugo švarias uogas. Plėvele mulčiuoti augalai geriau auga, būna vešlesni, duoda 30—36% didesnį derlių, jų uogos pra­deda nokti 3—5 dienomis anksčiau. Plėvelė klojama ant gerai išlygintos žemės, kraštai prispaudžiami žemėmis.

Sodinant daigus, reikia žiūrėti, kad neuž-virstų žemėmis šerdelės. Šaknies kaklelis (vieta, ties kuria šaknis pereina į stiebą) turi būti sulig dirvos paviršiumi. Šaknų negalima ir užriesti į viršų. Ilgesnes kaip 5 cm šaknis prieš sodinant galima patrumpinti. Pasodinti daigai tuoj palaistomi (po 1/2 l vandens auga­lui) . Jei oras sausas, juos reikia dar 2—3 kar­tus palaistyti. Kad nesusidarytų plutelė ir lė­čiau garuotų vanduo, palaistytus daigus ga­lima mulčiuoti durpėmis, puvenomis arba apiberti sausomis žemėmis.

Braškių priežiūra ir tręšimas. Braškynai per vege­taciją purenami ir piktžolės ravimos 4—6 kartus. Eilėse purenama 3—4 cm gyliu, o tarpueiliuose vasarą 6—8 cm gyliu, rudenį 12—15 cm gyliu.

Pavasarį išgrėbstomi ir sudeginami seni sudžiūvę lapai, nes juose yra kenkėjų ir ligų pradų. Jei prieš pat braškių žydėjimą arba joms žydint numatoma šalna, kereliai priden­giami šiaudais. Kad nesusiterštų uogos, po žiedynais paklojama šiaudų arba samanų. Jei daigų nereikia, nuolat karpomi ūsai. Kai prieš sodinimą braškės gerai patręšiamos, pirmaisiais ir antraisiais metais galima tręšti tik azoto trąšomis: į 1 m2 10 g amonio saliet­ros anksti pavasarį ir 10—20 g — nuėmus derlių. Dėl azoto pertekliaus gali suvešėti lapai ir sumažėti derlius, nurinkus uogas, kartais tenka nušienauti lapus. Trečiais arba ketvirtais, o jei braškės silpnos ir antrais augi­mo metais, nuėmus derlių, be azoto trąšų, papildomai į 1 m2 beriama 80 g superfosfato ir 15 g kalio chlorido arba 30 g kalio-magnio sulfato.

Jei vegetacijos metu maža drėgmės, braš­kės laistomos prieš žydėjimą 1—2, uogoms mezgant ir nokstant — 2—4, nuėmus der­lių — 1—2 kartus. Vienkartė norma yra 2— 3 kibirai į 1 m2. Laistomoms braškėms anks­čiau nurodytą trąšų kiekį galima truputį padidinti.

Kad būtų išvengta ligų ir kenkėjų, senuo­se braškynuose, baigiant skinti derlių arba tuoj jį nuėmus, lapai nupjaunami ir sudegi­nami. Paskui braškės tręšiamos ir laistomos, kad iki žiemos užaugtų stipri lapija.

Šaltą žiemą braškės gali iššalti arba pa­šalti. Todėl, jei nėra sniego, oro temperatūrai nukritus  ir  išsilaikius  savaitę  žemiau  0°C,

braškes reikia apdėti šiaudingu mėšlu, lapais, durpėmis. Pavasarį, kad braškės neiššustų, mėšlas nuimamas, kol dar įšalusi žemė. Kitoks mulčius pavasarį ne toks pavojingas, jį galima nuimti vėliau.

Braškes vienoje vietoje galima auginti iki 4 metų.

Auginimas šiltadaržiuose. Lengviausiai pasidaryti nedidelių gabaritų plėvelės prie­dangas— tunelius. Jie daromi 60—100 cm pločio bei 50—60 cm aukščio. Plėvelė užden­giama anksti pavasarį, baigiant tirpti sniegui. Saulėtą dieną po plėvele temperatūrai pakilus iki 30° C, tuneliai vėdinami. Braškėms žydint, dieną tunelių šonus reikia atidengti, kad ge­riau apsidulkintų žiedai. Pradėjus nokti uo­goms, 2—3 paras plėvelę reikia nudengti nakčiai, o vėliau ir visai nuimti. Jei šaltas oras, lyja, mažai skraido bičių, žiedus reikia dulkinti dirbtinai, perbraukiant per augalus šepetėliu arba kitu daiktu. Po plėvele geriau­siai tinka auginti ‘Zaria’, ‘Festivalnaja’ veislės braškes.

Brškių ligos. Kekerinį puvinį sukelia pilkasis kekeras. Pažeidžia uogas, žiedynus, vaisko-čius, užuomazgas bei senus lapus. Ant pažeis­to organo susidaro rudų dėmių, kurios vėliau apsitraukia pilka konidijų mase. Uogos supū­va. Liga ima plisti žydėjimo metu, bet dau­giausia uogoms bręstant. Grybas žiemoja pažeistose augalo dalyse. Šviesmargę sukelia žemuoginis rutulgrybis. Pavasarį ant lapų pasidaro rausvai rudų, nedidelių dėmelių, kurios plečiasi, jų centras pašviesėja, o pa­kraščiai parausta. Daugiau pažeisti lapai nudžiūsta, krūmeliai duoda mažesnį derlių. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose lapuose, ima plisti, braškėms žydint. Rudmargės su­kėlėjas — žemuoginė sidabražolinė marsoni-na. Vasaros II pusėje ant lapų atsiranda įvai­raus dydžio rausvai ar juodai rudų dėmių. Ligoti lapai paruduoja, užsiriecia ir nudžiūs­ta. Ligos sukėlėjas žiemoja senuose, pažeis­tuose lapuose, išplinta, nuėmus derlių.

Taip pat skaitykite: