Bruknės

Bruknė

(Vaccinium vitis idaea)

Auga pušynuose ir viržynuose. Jos lapai stangūs, daugiame­čiai; ant šakelės iš pradžių ka­bo baltų arba baltai rausvų žie­dų kekė, o paskui – uogos, ku­rios iš pradžių būna žalios, vė­liau – baltos, o prinokusios – skaisčiai raudonos. Uogos tinka maistui, lapai – arbatai ir dažams. Bruknės skinamos sparčiai, nes kietos uogos lengvai atsi­skiria nuo kekės. Kadangi uoga skani, gerai laikosi, todėl turi didelę paklausą užsienyje.

Renkant bruknes daroma di­delių klaidų, kurias reikėtų vie­šai aptarti. Blogiausia tai, kad uogos skinamos per žalios, at­seit, prinoks namuose. Tačiau taip nebūna. Neprinokusios uo­gos ne tik pačios genda, bet ga­dina ir prinokusiąsias. Prinoku­sios bruknės, kaip žinoma, su­trintos išsilaiko visą žiemą, o konservai, kuriuose būna žalių arba dirbtinai, prie krosnies sunokintų uogų, rūgsta ir gen­da.

Kita klaida, kad uogos ren­kamos ne į krepšelius, bet į kuprines, polietileninius maišus, kibirus, kuriuose jos susitrina, kaista. Tada jos tinka var­toti tik namuose, bet ne par­duoti.

Bruknės renkamos giedrą die­ną rankomis arba mašinėle. Pir­marūšės eksportinės bruknės, už kurias brangiausiai mokama, skinamos tik rankomis. Jeigu indas gerai stovi, darbuojamasi abiem rankomis ir tol nepasi­traukiama iš uogyno, kol nesu­renkamos visos uogos.

Mašinėle geromis sąlygomis uogų surenkama 5 kartus dau­giau, tačiau jų prekinė vertė prastesnė: uogos būna nevieno dos, nešvarios, daug neprino­kusių, sutraiškytų. Tokias uogas tinka vartoti namuose, spausti sultis, tik ne parduoti.

Bruknių valymas

Ir prityrusio rinkėjo pintinėje būna įvairių nešvarumų, todėl visos uogos visada perrenka­mos, surūšiuojamos. Parduo­dant bruknes supirkėjams, rei­kalaujama, kad jos būtų sau­sos ir apvalios. Perrenkama ši­taip: virš dėžės ar kokio nors indo truputį nuolaidžiai patie­siamas audeklas, ir uogos pa­lengva pilamos. Ant audeklo lieka šiukšlės, žalios, pajuodu­sios ir supuvusios uogos, kurios lengvai pašalinamos. Jeigu dar jos persi jojamos, atskiriant ma­žąsias, gaunamos pirmos rūšies uogos.

Pilant uogas į statines, daž­niausiai jos valomos arpu arba paprasčiausiai supilamos į rėč­ką su vandeniu, iškilusios į pa­viršių šiukšlės nupilamos arba nugriebiamos. Mašinėle skintas uogas šitaip valyti geriausia, nes šiukšlių jose būna gana daug.

Bruknes laikyti

lengviau negu bet kokias kitas uogas. Jose yra maždaug 2,5 proc. vaisių rūgščių, daugiausia citrinų rūgšties, o rūgščios uo­gos iš viso geriau laikosi. Bruk­nės taip pat turi įvairių benzoinės rūgšties gliukozidų, kurie tiesiogiai veikia pelėsių ir mie­lių grybelius, todėl apsaugo bruknių uogienę nuo rūgimo ir pelėjimo, jeigu ji laikoma švariame inde, vėsiai.

Konservuotų produktų skonis bei gardumas pirmiausia pri­klauso nuo uogų. Jeigu bruknės prinokusios, šviežios, iš jų gau­nami gardūs ir vertingi kon­servai. Bet jei uo­gos ilgai stovėjusios, vienos – žalios, kitos – pajuodusios, iš jų išeis tikrai nekokie konservai – aštraus ir rūgštaus skonio.

Paprasčiausia bruknes būtų laikyti taip: uogos supilamos į švarų stiklinį arba medinį in­dą, gerai sutrinamos, kad sul­tys apsemtų visą masę, paskui uždengiamos ir truputį pasle­giamos. Kai uogos būna neapsemtos ir laikomos šiltai, jos greitai juoduoja, rūgsta, pelėja. Geriausia, kai sutrintos uogos žiemai laikomos ant aukšto arba kitur, kad sušaltų. Tada jos ne­pajuoduoja.

Kai bruknės gana didelės ir gražios, jos laikomos vandeny­je: nuplautos uogos suberiamos į butelį ir užpilamos virintu šaltu arba švariu šviežiu šalti­nio vandeniu, uždaromos ir lai­komos šaltai.

Dabar geriausia bruknes lai­kyti šaldytas. Kai šaldomos svei­kos uogos, cukraus nereikia.

Bruknes, kaip ir mėlynes, ga­lima džiovinti, tada jas tikrai labai lengva laikyti.

Su daug cukraus išvirta bruk­nių uogienė būna gera, bet brangi, nes bruknės ir taip pui­kiai laikosi. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie bruknių drebu­čius, verdamus iš ką tik nuskin­tų kietų uogų.

Natūralios bruknių sultys

Bruknių aromatas nukenčia ver­dant. Bet iš gerų sumaltų šviežių bruknių išspaudus sultis, supilsčius jas į butelius ir grei­tai pasterizavus, gaunamas pui­kus gėrimas, kuriam visiškai nereikia cukraus. Vienos arba sumaišytos su natūraliomis mė­lynių sultimis, jos yra stiprus, maistingas, švelnaus aromato bealkoholinis raudonasis vynas. Atskiedus 2-4 dalimis van­dens, įdėjus šiek tiek priesko­nių, sultys puikiai malšina troš­kulį.

Bruknių ir obuolių uogienė

Skanūs obuoliai nuplaunami, nu­valomi, supjaustomi mažais ga­balėliais ir žali sudedami į su­trintų bruknių uogienę. Jeigu bruknės geros ir šviežios, o in­das švarus, gerai uždengiamas, konservantų nereikia.

Bruknių ir kriaušių uogienė da­roma taip pat.

Bruknių marmeladas arba bruk­nių ir daržovių sviestas Morkos, moliūgai arba cukriniai runkeliai supjaustomi ir išverdami kartu arba atskirai, viskas gerai sutrinama, pagal skonį į gautą tyrę įberiama bruknių ar­ba įpilama bruknių sulčių. Masė verdama, kol sutirštėja. Cuk­raus visai nereikia, tačiau masė geriau tirštėja ir stingsta, jeigu jo įdedama. Kartu su bruknėmis galima taip pat įberti šermukš­nių. Darbas būna spartesnis, kai žalios morkos smulkiai sutar­kuojamos arba sumalamos. Ta­da morkų masė iš karto verda­ma su uogomis.

Bruknės namų ūkyje

Kaip ir visos uogos, bruknės labai maistingos. Jos pagrindinė sudėtis vidutiniškai tokia: vandens maždaug – 85 proc. (pvz., morkose – 88 proc, agur­kuose – 98 proc), celiuliozės ir kitų netirpstančių medžiagų – 2 proc, angliavandenių (cukrų, pekti­no), vaisių rūgšties – maždaug 13 proc. (morkose – 9 proc, pomidoruose – 4 proc, griež­čiuose – 7 proc), vitamino C – 5-7mg 100 gramų.

Taigi bruknių kilogramas maistingumu prilygsta 3 kg po­midorų, 12 kg agurkų, beveik 2 kg griežčių, daugiau kaip 1 kg morkų.


Dabar puikiai žinoma, kaip bruknes vartoti tiek pirmiesiems patiekalams, kaip priedą prie kepenų ir kraujinių valgių, ba­landėlių, tiek ir saldiesiems pa­tiekalams – uogų košėms, ki­sieliams ir sriuboms, jog nėra reikalo čia pateikti receptų. Vis dėlto primename, jog bruk­nių patiekalams nebūtinai rei­kia cukraus ir kitokių priesko­nių, juos galima gaminti saldžiarūgščius.

Meduoliams tinka džiovintos bruknės, kaip ir razinos. Švie­žių bruknių arba uogienės dau­gumas šeimininkių deda į įvai­rius tortus, ne tik sluoksniais, bet ir maišo į tešlą.

Taip pat skaitykite: