visžalis rūtinių šeimos subtropinis augalas. Kilusi iš Kinijos, Japonijos, Rytų Indijos. Kambaryje auginama citrina — medelis odiškais, šviesiai žaliais lapais, būdingo citrinos aromato, pažastinėmis akstimis. Balti citrinos žiedai, kaip ir kitų citrusų (apelsino, mandarino, pomaran-čiaus), stipraus ir malonaus kvapo. Kambaryje labiausiai tinka auginti Pavlovo, Mejerio, naująją Gruzijos veislę. Citrina mėgsta šilumą ir šviesą. Laistoma tiek, kad žemė vazone nepradėtų rūgti dėl drėgmės pertekliaus, bet ir neperdžiūtų. Vandens temperatūra turi būti 2—3 °C aukštesnė už oro temperatūrą. Vasarą augalas purškiamas purkštuvu ne rečiau kaip 2—5 kartus, žiemą 2—3 kartus per savaitę. Lapai iš abiejų pusių drėgnu skuduru plaunami ir šluostomi ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Citrinai paruošiamas toks žemės mišinys: 2 dalys velėninės, 1 dalis lapinės žemės, po 1/2 dalies geros inspektinės žemės ir stambaus upės smėlio; dar pridedama šiek tiek susmulkintų medžio (geriausiai beržo) anglių. Kartą per savaitę (nuo pavasario iki rudens) citriną galima laistyti mineralinių trąšų tirpalu (griežtai laikantis pakete nurodyto dozavimo) ; prieš tręšimą žemė sudrėkinama vandeniu. Pavasarį išpjaunamos nereikalingos silpnos šakelės (ypač augančios į lajos vidų). Citrina persodinama kas antri metai; kad nenukentėtų šaknys, stengiamasi nenukratyti visos senosios žemės. Tais metais, kai citrina nepersodinama, 2—3 cm storio paviršiaus žemės sluoksnis atsargiai pakeičiamas nauja žeme. 2—3 kartus per mėnesį žemės paviršius purenamas. Nepatartina augalą dažnai kilnoti arba sukinėti.
Kad citrina derėtų, geriau auginti skiepytus augalus; jie pradeda žydėti ir megzti vaisius jau trečiaisiais metais po skiepijimo. Iš kultūrinių citrinų (žinomų gerų veislių) paėmus auginių, galima užauginti medelių, kurie taip pat mezga vaisius trečiaisiais, ketvirtaisiais, kartais antraisiais metais. Citrinos greičiau dera, kai dvejų metų augalams nugnaibomos auglių viršūnėlės.
