Gervuogės (lot. Rubus)
Puskrūmis, panašus į avietes, turintis daugiametes šaknis ir dvimečius stiebus. Uogos sultingos, juodos arba raudonai juodos su melsvai pilkšvu apnašu, forma primena avietes. Labai įvairaus skonio: nuo saldžiarūgščio aromatingo iki rūgštaus, beveik bekvapio. Turi cukraus, organinių rūgščių, azotinių medžiagų, pektinų, mineralinių ir rauginių medžiagų, vitamino C (22 mg%), karotino (provitamino A). Jos turi mažiau už avietes rūgščių ir cukraus, bet daugiau vitamino C. Lietuvoje auga šios gervuogių veislė — Paprastoji gervuogė (Rubus caesius), Stačioji gervuogė (Rubus nessensis), Raukšlėtoji gervuogė (Rubus plicatus).
Gervuogės reiklios šviesai. Pavėsyje arba tankiai augančios blogiau dera. Uogos sirpsta rugpjūčio 15—25 dienomis. Gervuogės dauginamos šaknų atžalomis, viršūnių atlankomis, žaliais auginiais. Jos sodinamos eilėje kas 0,7—1 m. Kad stiebai geriau subręstų ir išaugintų stipresnius šoninius ūglius, pirmamečių stiebų viršūnes rugpjūčio mėnesį reikia nugnybti. Pavasarį šoniniai ūgliai patrumpinami. Gervuogių nepuola kenkėjai ir ligos. Derlingos. Uogas patogu rinkti, nes jų vaisiaūgliai iškilę virš lapų. Uogos valgomos šviežios arba galima virti uogienę, džemą, kisielių, spausti sultis.