Gervuogės

Gervuogės (lot. Rubus)

Puskrūmis, panašus į avietes, turintis daugiametes šaknis ir dvimečius stie­bus. Uogos sultingos, juodos arba raudonai juodos su melsvai pilkšvu apnašu, forma pri­mena avietes. Labai įvairaus skonio: nuo saldžiarūgščio aromatingo iki rūgštaus, beveik bekvapio. Turi cukraus, organinių rūgščių, azotinių medžiagų, pektinų, mineralinių ir rauginių medžiagų, vitamino C (22 mg%), karotino (provitamino A). Jos turi mažiau už avietes rūgščių ir cukraus, bet daugiau vitamino C. Lietuvoje auga šios gervuogių veislė — Paprastoji gervuogė (Rubus caesius), Stačioji gervuogė (Rubus nessensis), Raukšlėtoji gervuogė (Rubus plicatus).

Paprastoji gervuogė-Rubus caesius
Photo: Flower Photos, CC BY 2.0, Rubus caesius – Paprastoji gervuogė

Gervuogės reiklios šviesai. Pavėsyje arba tankiai augančios blogiau dera. Uogos sirp­sta rugpjūčio 15—25 dienomis. Gervuogės dauginamos šaknų atžalomis, viršūnių atlan­komis, žaliais auginiais. Jos sodinamos eilėje kas 0,7—1 m. Kad stiebai geriau subręstų ir išaugintų stipresnius šoninius ūglius, pirma­mečių stiebų viršūnes rugpjūčio mėnesį reikia nugnybti. Pavasarį šoniniai ūgliai patrumpi­nami. Gervuogių nepuola kenkėjai ir ligos. Derlingos. Uogas patogu rinkti, nes jų vaisiaūgliai iškilę virš lapų. Uogos valgomos švie­žios arba galima virti  uogienę, džemą, ki­sielių, spausti sultis.

Taip pat skaitykite: