Blog

Juodieji serbentai geriausiai auga lengvo priemolio dirvose, kurių pH daugiau kaip 6, o gruntiniai vandenys yra ne aukščiau kaip 1 m nuo paviršiaus. Jie gali augti vakariniuose ir šiaurės vakariniuose nedidelio nuo­lydžio (iki 10°) šlaituose. Užpelkėjusios ir rūgščios (pH mažiau kaip 5,5) dirvos serbentams netinkamos. Raudoniesiems ir baltiesiems serbentams reikia skirti sausesnę ir šiltesnę vietą negu juodiesiems.

Iš uoginių kultūrų agrastai laibiausiai pakenčia rūgščią dirvos reakciją ir nemėgsta šarminių dirvų. Jie gali augti rūgščioje dirvoje, kur pH 4,6- 4,8. Gruntiniai vandenys turi būti ne aukščiau kaip 1,5 m iki žemės pa­viršiaus.

Serbentus galima sodinti pavasarį iki vegetacijos pradžios arba rude­nį – pasibaigus vegetacijai. Agrastus reikia sodinti rudenį, nes pavasarį pasodinti krūmai sunkiau prigyja. Sodinama eilėse kas 1,2-1,5 m palie­kant 2 m tarpueilius. Derlingesnėse, gerai įtręštose dirvose atstumai paliekami didesni, nederlingose – mažesni.

Jei prieš sodinimą žemė buvo mažai tręšta, kasamos 30-35 cm gylio ir 50 cm skersmens duobės. Viršutinis žemės sluoksnis metamas už duobės į vieną pusę, apatinis – į kitą. Viršutinis žemės sluoksnis sumaišomas su 8-10 kg perpuvusio mėšlo ar komposto, 200 g superfosfato bei 15 g kalio chlorido arba 150 g medžio pelenų. (Pusiau perpuvusio arba šviežio mėšlo į duobes dėti negalima.) Sodinant krūmelius, šis mišinys pilamas į duo­bes. Iš anksto gerai patręštoje dirvoje kasamos mažesnės duobės. Tada mineralinių trąšų taip pat beriama atitinkamai mažiau. Neturint perpuvu­sio mėšlo ar komposto ant. šaknų pilamas iš duobės iškastas ir iš tarpu­eilių paimtas viršutinis žemės sluoksnis. Stiebų pagrindai užpilami 5- 6 cm žemės sluoksniu, kad išaugtų daugiau šaknų ir stiebų. Ypač svarbu, kad pasodinus neapsinuogintų šaknies kaklelis ir šaknys.

Formavimas ir genėjimas.

Pasodinus juodųjų serbentų krūmelius, stie­bai patrumpinami paliekant ant jų po 3-4 gerai išsivysčiusius pumpurus. Sekančius ketverius metus krūmeliai kasmet genimi paliekant po 3-4 stip­riausius iš žemės einančius vienamečius, vadinamuosius nulinius stiebus ir anksčiau atrinktus stiebus, o silpni vienamečiai stiebai išpjaunami. Krūmas formuoti baigiamas 4-5 metais po pasodinimo. Gerai suformuotas krūmas vegetacijos pabaigoje turi turėti 15-20 įvairaus amžiaus stiebų, įskaitant visus metinius ir šalintinus senus stiebus.

Suformuoti krūmai taip pat genimi kasmet. Juose išpjaustomi senesni, daugiau kaip 4-6 mėtų stiebai, ant kurių nedaug tėra vaisinių šakučių. Taip šalinami ir palaužti, gulintys ant žemės, krūmą per daug sutankinan­tys ir labai silpni vienamečiai stiebai. Juos pakeičia jauni, stiprūs, vienamečiai nuliniai stiebai.

Jei krūmas mažai augina nulinių stiebų, o derančios šakos turi ilga­amžes vaisines šakutes, tada galima prailginti atskirų šakų derėjimą: patrumpinamos  šakų viršūnės  iki  artimiausios  stiprios šoninės  šakutės.

Raudonųjų ir baltųjų serbentų išpjaustomi seni, 6-8 metų amžiaus stiebai. Jiems beveik niekada netrumpinamos metūglių viršūnės, kaip kartais rekomenduojama daryti juodiesiems serbentams.

Formuojant agrastų krūmus, kasmet paliekama po 3-5 nulinius stie­bus. Šių stiebų ir kitų metūglių viršūnės genimos kartu su trumpais tarpubambliais. Jei žiemą metūgliai pašalo, juos reikia nukirpti iki gerai sula­pojusios dalies. Taip pat nupjaunamos šalčio labai pažeistos stiebų dalys.

Daugumos agrastų veislių vaisinės šakutės ilgaamžės, todėl šakos ge­nimos tik 6-8 metų. Genint agrastus, dažniau negu serbentams atjauninami seni stiebai, nukerpant viršūnes iki tvirtų šoninių šakučių.

Senų krūmų auginti neverta, tačiau jei krūmai ne seni, tik apleisti, juos dar galima atjauninti. Pirmiausia pašalinami seni, ant žemės gulin­tys, aplūžę bei krūmus tankinantys ir silpni nuliniai stiebai. Jei stiprių nulinių stiebų visai nėra, kartais tenka išpjauti dar 2-3 metų stipresnius stiebus, kad nuliniai geriau augtų. Vilkūgliai būna mažiau vertingi už nulinius stiebus, todėl iš jų geriau neformuoti stiebų. Likusių senų šakų džiūstančios viršūnės nupjaunamos. Per 2-3 metus visi stiebai pamažu pašalinami ir pakeičiami naujais.

Atjaunintas krūmas vėliau genimas taip pat kaip ir normaliai suformuotas.   Atjaunintus  krūmus  reikia   gerai   tręšti,  o jų  pokrūmius  purenti.

Priežiūra.

Pokrūmiai vasarą purenami 5 cm, tarpueiliai – 8-12 cm gyliu. Rudenį tarpueiliai perkasami 15-18 cm, pokrūmiai – 6 cm gyliu. Kad trąšos patektų į gilesnius dirvos sluoksnius, kas 3-4 metai tarpueilius naudinga perkasti arba suarti 20-25 cm gyliu.

Pasodinus krūmelius tais pačiais metais ir vėliau kasmet reikia mulčiuoti mėšlu arba kompostu (krūmui 7-10 kg). Jaunų nederančių uogakrūmių pokrūmius siūloma tręšti, išberiant į 1 m² 15 g amonio salietros ir 15 g kalio chlorido serbentams ir agrastams, o superfosfato serben­tams – 80 g, agrastams – 30 g. Derantys serbentai ir agrastai tręšiami amonio salietra (į 1 m² 20 g), kalio chloridu (10 g) ir superfosfatu (30 g). Mėšlu, kalio chloridu ir superfosfatu tręšiama rudenį, o amonio salietros pusė normos beriama anksti pavasarį, kita pusė – birželio pradžioje. Trą­šos paskleidžiamos ant dirvos šiek tiek plačiau negu krūmo vainikas.

Juodųjų serbentų derlingiausias laikas – 8-12 metų, nors gerai pri­žiūrimi jie gali derėti 20 ir daugiau metų.