Spanguolės

spanguolės
spanguolės

Spanguolės.

Prinoksta rugsėjo mėnesį. Renkamos paprastai rudenį arba anksti pavasarį (vadinamosios spanguo­lės iš po sniego laikomos geriausiomis).

Auginimas. Spanguoles sėkmingai galima auginti sodybiniame sklype arba kolektyvi­niame sode. Nedideliam spanguolynui paren­kamas saulėtas, 2—5 m2 plotas, iškasama 50 cm gylio duobė. Jos kraštai išklojami beto­ninėmis plytelėmis arba ruberoidu, dvigubu storoko polietileno sluoksniu. Taip izoliuoja­mos durpės, kuriomis užpildoma duobė, nuo aplinkinės dirvos, ypač jei ji karbonatinė. Lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose, kad geriau laikytųsi drėgmė, duobės dugnas išplū­kiamas moliu.

Spanguoles galima auginti ir įleistuose į žemę gelžbetoniniuose rentiniuose, nebenaudojamose statinėse, jų dugne iškalus skyles, didesniuose (20—25 cm aukščio) moliniuose, plastikiniuose ar net emaliuotuose induose, vazonuose, kurie žiemą prikasami į lysves. Taip parengta duobė, rentinys arba vazonas pripilami aukštapelkinių arba tarpinio tipo rūgščių durpių (pH 3,2—6). Spanguolynas įrengiamas rudenį arba pavasarį (balandžio mėnesį), kad susigulėtų durpės.

Prieš spanguolių sodinimą durpių pavir­šius užberiamas 3—5 cm storio vidutinio ru­pumo smėlio sluoksniu. Pas mus auginamos paprastoji ir stambiauogė spanguolės. Pasta

rosios veislių introdukuota iš Šiaurės Ameri­kos. Iš jų labiausiai paplitusios ankstyvosios ‘Early Black’, ‘Franklin’, ‘Bergman’, ‘Wilcox’.

Spanguolės dauginamos gyvašakėmis. Gyvašakes gali būti rengiamos prieš pat sodini­mą. Jas vėsiai (5—10°C) drėgnose samanose galima laikyti apie porą savaičių. Gyvašakes geriausiai įsišaknija, jeigu yra parengtos pum­purų sprogimo — ūglių augimo pradžios fe-nofazėse — gegužės I pusėje. Nukerpami ar­ba nupjaunami 9—15 cm ilgio vienmečiai ūgliai. Spanguolės geriau prigyja ir auga iš pamatinės ūglio dalies parengtų gyvasakių. Nukirptos (nupjautos) gyvašakes pagrindais merkiamos į vandenį ir pridengiamos. Taip jos gabenamos į sodinimo vietą.

Spanguolės sodinamos į parengtą ir gau­siai palaistytą žemę gegužės II pusėje, kai dir­vos temperatūra 15—20 cm gylyje būna 10— 15° C. Gyvašakes sodinamos eilėmis arba kva­dratais kas 20—25 cm, į lizdą pikuojant po 2—3 gyvašakes tokiu gyliu, kad virš dirvos liktų ne aukštesnės kaip 2—3 cm viršūnės. Likusios ilgesnės viršūnės nukerpamos.

Pasodintos gyvašakes gausiai paliejamos. Sausu ir karštu oru laistoma kasdien, tik ne per gausiai. Maždaug po 2 savaičių gyvašakes įsišaknija ir pradeda augti nauji ūgliai. Vėlai rudenį augalus pirmaisiais auginimo metais reikia pridengti eglišakėmis. Po 2—3 metų kereliai pradeda žydėti, užsimezga pirmosios uogos. Jei nenukenčia nuo šalčio ir šalnų (stambiauogių spanguolių ūgliai pakelia — 18°C, o paprastųjų — dar žemesnę tempe­ratūrą), spanguolės dera gausiai ir kasmet. Iš 1 m2 paprastųjų spanguolių surenkama 0,5 kg, stambiauogių — 1 kg ir daugiau uogų. Gerai prižiūrint, derlių galima rinkti 20 ir daugiau metų.

Spanguolių tręšimas skiriasi nuo daugu­mos žemės ūkio augalų tręšimo. Spanguolės neturi šakniaplaukių, ir visas augalas sudaro mikorizę su grybu, kuris iš dalies padeda apsi­rūpinti azotu. Gausiai laistant, didumą auga­lui prieinamų maisto medžiagų vanduo iš­plauna už šaknų zonos. Pirmaisiais ir antrai­siais augimo metais, jei nėra maisto medžiagų trūkumo požymių, spanguolyno tręšti ne­reikia.

Trūkstant azoto, silpniau auga ūgliai, jauni lapai būna šviesiai žali ar net gelsvi. Geriausiai tinka amoninės azoto trąšos, ypač amonio sulfatas (3 g/m’1 veikliųjų medžiagų). Azoto trąšomis patartina tręšti 2 arba 3 kar­tus per vegetaciją: pirmą kartą gegužės pra­džioje, iki žydėjimo, antrą — kai pasirodo užuomazgos, ir trečią — pagal reikalą, ne vėliau kaip liepos viduryje.

Trūkstant fosforo, rausvėja lapai. Fosforą reikia berti iš karto anksti pavasarį, iki vegetacijos pradžios arba net iš rudens (6 g/m2 veikliųjų medžiagų superfosfato arba amonio fosfato).

Kai trūksta kalio, spanguolių ūgliai ir lapai nustoja augti, ant lapų atsiranda bronziškai rausvų dėmių. Kalio trąšų beriama iš

karto anksti pavasarį arba rudenį, nurinkus uogas (9 g/m2 veiklaus elemento kalio sulfa­to arba kalio chlorido).

Kai trūksta spanguolėms kalcio, jaunų ūglių VI—XI lapuose nuo viršūnės atsiranda rausvų dėmių. Vėliau parausta visas augalas. Kalcio sulfato arba kalcio karbonato trąšos beriamos nedidelėmis dozėmis (120—130 g/m2).

Trūkstant magnio, senų lapų pagrinduose atsiranda raudonų dėmių, siaurais ruožais plintančių išilgai lapų. Galiausiai lapai pasi­daro ryškiai raudoni arba geltoni.

Geležies trūkumas ant jaunesnių lapų pasireiškia chloroze (rausvėja gelsvai žalsvos dėmės), sustoja augti ūgliai. Tręšiama gele­žies sulfatu arba geležies ir amonio sulfatu.

Iš mikroelementų spanguolėms labiausiai reikia mangano ir cinko. Kai trūksta manga­no, spanguolių lapai pasidaro šviesiai geltoni. Vėliau ant lapų ir jaunų ūglių atsiranda rudų dėmių, ir lapai nudžiūsta. Tręšiama pavasarį iki žydėjimo 0,05% mangano sulfato tirpalu.

Trūkstant cinko, lapai nusidažo citriniškai geltonai, panašiai kaip trūkstant geležies, tik be rausvo atspalvio. Tręšiama 0,02% cinko sulfato tirpalu.

Jei nėra mikroelementų trūkumo požy­mių, kasmet spanguolių tręšti mikroelemen­tais nereikia. Mikroelementų perteklius dir­voje gali veikti toksiškai.

Taip pat skaitykite: