Vaisių skynimas ir laikymas

Pasiruošimas. Artėjant vaisių skynimui, reikia tinkamai paruošti rūsį ir kitokią patalpą ir inventorių: krepšius, kopėčias, dėžes ir kt. Pirmiausia iš rūsio pašalinami praeitų metų vaisių likučiai ir šiukšlės, išnaiki­nami (jei  yra) peliniai graužikai, o jų urvai užtaisomi betono skiediniu su smulkiomis stiklo šukėmis. Remonto darbai baigtini iki rugpjūčio vidurio.

Paskui reikia dezinfekuoti patalpas ir dėžes: rūkyti siera arba purkšti formaline tirpalu. 1 m3 patalpos reikia sudeginti 60 g sieros arba iš baliono išleisti 150 g sieros dioksido (SO2). Formalinu galima purkšti, jei patalpos temperatūra 18-25C ir santykinė oro drėgmė 90-95%. Rekomenduojamas 2% tirpalas, kuriuo išpurškiamos visos patalpos sienos ir grindys, taip pat- dėžės ir kitas inventorius, 1 m2 paviršiui reikia 1 1 tirpalo. Padegus sierą ar išpurškus formaliną, durys ir angos sandariai užda­romos ir užrakinamos. Praėjus 1,5-2 paroms, durys ir angos atidaromos ir patalpa gerai išvėdinama bei išdžiovinama. Sieros dioksidas (SO2) ne­naudojamas, jeigu greta yra gyvenamosios patalpos.

Likus 15-20 dienų iki naujo derliaus sandėliavimo, patalpos vidūs išbaltinamas kalkių skiediniu su vario sulfato (mėlynojo akmenėlio) prie­du: 10 1 vandens imama 1,5-2 kg negesintų arba 2,5-3 kg šviežiai ge­sintų kalkių ir 100-200 g vario sulfato. Išbaltinta patalpa vėdinama su­darant skersvėjį.

raudoni obuoliai medzio sakaSkynimas. Laikymui vaisiai turi būti skinami gerai išsivystę, vadina­mosios skynimo brandos. Per anksti nuskinti vaisiai visada esti prastesni: per daug rūgštūs, nes turi mažai cukraus, vitaminų ir kitų medžiagų. To­kie vaisiai laikymui netinka, nes greitai vysta, paruduoja odelė ir jų pre­kinė vertė gerokai sumažėja. Laukti, kol rudeninių veislių vaisiai visiškai subręs taip pat nepatartina, nes jie trumpiau laikosi, greičiau pernoksta. Negalima uždelsti ir žieminių veislių vaisių skynimo: rudens vėjai gali nukrėsti didesnę derliaus dalį, pakenkti ankstyvosios šalnos. Pašalę ir nukritę vaisiai prastai laikosi ir greitai pūva.

Laikymui parinktų veislių vaisių skynimo branda nustatoma iš būdingo veislei dydžio, spalvos, minkštimo konsistencijos, sėklų paradinio ir iš to, kaip lengvai atsiskiria nuo vaisinės šakelės. Ryškesnės spalvos vaisiai užauga ant jaunų bei žemaūgių vaismedžių. Gausiai azoto trąšomis tręšiamų vaismedžių vaisiai irgi esti blankesnės spalvos, neryški jų skynimo branda, ypač kai tankūs, neapšviesti vainikai. Tokiuose soduose vaisiai skinami per kelis kartus. Pirmiausiai skinami suaugę, ryškesnės spalvos ir dideli vaisiai, o mažesni ir žali dar paliekami.

Pastovią vaisių skynimo datą sunku parinkti, nes jie kiekvienais me­tais subręsta kitu laiku. Lietuvoje rudeninių veislių vaisiai skinami nuo rugpjūčio 23 iki rugsėjo 9 d., žieminiu veislių – vidutiniškai nuo rugsėjo 13 iki spalio 12 d.

Vaisių skynimas yra labai atsakingas darbas. Nuo jo daug priklauso prekinė vertė ir laikymosi trukmė. Skinamus vaisius geriausiai dėti į kūgiškus iš vytelių ar balanų nupintus 8-9 kg.talpos krepšius. Galima nau­doti ir kitokius krepšius ir net kibirus, tik jų vidus ir kraštai apsiuvami audeklu. Kad krepšius būtų galima pakabinti, prie lankelio pritvirtinamas metalinis ar medinis kablys, o nuleisti žemėn – 4-5 m virvė.

Vaisiams skinti reikalingos sodo kopėčios, suoliukai ir pan. Į medžius laipioti nepatartina, nes žalojama vaismedžių žievė, laužomos šakos, plėšomi drabužiai.

Vaisiai skinami giedriu oru. Pradedama ryte, rasai nukritus. Vidur­dienį daroma pertrauka. Įkaitę, taip pat šlapi nuo lietaus ar rasos vaisiai sandėlyje blogai laikosi, greitai pradeda pūti. Negalima skinti rytais po šalnos, nes ant jų lieka tamsios pirštų dėmės. Dėti į krepšį vaisius reikia labai atsargiai, nes ir truputį sužeisti jie pradeda greitai pūti.

Paprastai skinama abiem rankomis. Vaisius apimamas plaštaka taip, kad pirštų galai jo neliestų, o smilius .remtųsi į kotelio ir vaisinės šakutės suaugimo vietą. Po to vaisius su ilgu koteliu truputį pakeliamas, su trum­pu – pasukamas į šoną, o smiliumi truputį paspaudus atsiskiria. Kiekvie­na veislė skinama atskirai ir tik su sveikais koteliais. Be kotelių, laikomi vaisiai greitai genda.

Nuo aukštų vaismedžių skinama, pradedant nuo apatinių šakų, arba sektoriais (per visą aukštį). Skinant patartina rūšiuoti pagal kokybę ir
dydį. Laikymui paliekami tik geros kokybės vaisiai. Didžiausi, gražios spal­vos obuoliai dedami į atskiras dėžes, nes jie greičiau baigia bręsti ir
trumpiau laikosi. į dėžes dedama tiek, kad vaisių paviršius būtų apie 2cm žemiau kraštų.

Dėžės. Vaisiai laikomi įvairiose dėžėse. Svarbu, kad jos būtų švarios, tvirtos, patogios, geriau vienodo dydžio. Didesnėse dėžėse (20-25 kg talpos) laikomi obuoliai, mažesnėse (15-18 kg)-kriaušės. Vaisiams tin­ka ir mažesnės (8-10 kg talpos) daržovėms skiriamos dėžės, į kurias jie dedami.viena ar dviem eilėmis. Juos lengviau kontroliuoti laikant. Dėžių lentelės turi būti lygios ir ne drėgnesnės kaip 20%.

Dėžes rekomenduotina dezinfekuoti formalino tirpalu, o kai jo nėra, karštu vandeniu arba garais. Mažiau efektyvi priemonė yra 1,% vario sulfato ir 5 – 6% geležies sulfato tirpalai, kuriuose dėžės mirkomos apie 10 s ir paskui džiovinamos saulėje.

Pakavimo- medžiagos. Geros kokybės vaisius verta vynioti į specialų ar paprastą vyniojamąjį popierių. Taip laikomi jie išgarina mažiau vandens, geriau apsaugomi nuo mechaninių pažeidimų. Dėžei pakuojamų obuo­lių reikia 250 g popieriaus. Eilėmis dedami vaisiai dar perdengiami po­pieriumi, kurio vienai dėžei reikia apie 110 g.

Pakavimui tinka minkštos medienos (liepos, drebulės) drožlės. Pušies, eglės drožlės netinka, nes vaisiams perduoda nemalonų kvapą. Jos turi
būti plonos, siauros. Vytėnų bandymų stoties tyrimų duomenimis, drožlėse obuoliai laikosi daug geriau negu be jų. 100 kg vaisių supakuoti reikia
4-5 kg drožlių.

Parduotuvėse parduodamos durpės yra gera pakavimo me­džiaga, tik netinka kraikinės, neparuoštos durpės, nes jose per daug drėg­mės ir vaisiai greitai pūva.

Vaisiams laikyti tinka 30-60 cm storio polietileninė plėvelė. Dėžės išklojamos plėvelės lapais, kad jie nukartų per kraštus, o kai prikraunama vaisių, kraštai užlenkiami, paliekant mažą tarpelį. Taip sudėti vaisiai lė­čiau noksta ir ilgiau laikosi.

Tikslinga vaisius laikyti ir nedideliuose (1,5-2 kg) uždaruose plėve­lės maišeliuose. Vytėnų bandymų stoties ir kitų autorių tyrimų duomenys rodo, kad maišeliuose obuoliai laikosi daug geriau negu palaidi. Plėvelė gali būti ir storesnė – 80-100 mmm. Kad vaisiai neuždustų, maišeliai keliose vietose praduriami yla ar storesne adata.

Rūsiuose, kur  įrengtas – lentynos, vaisiai dedami dviem trimis eilėmis ir pridengiami dideliais polietileno arba popieriaus lapais.

Patalpos parenkamos pagal sodininko galimybes. Paprastai vaisiai lai­komi specialiai įrengtuose pusrūsiuose ar rūsiuose. Šių patalpų temperatūra priklauso nuo lauko temperatūros. Rudenį jos vėdinamos naktį. Tam tiks­lui turi būti įrengtos angos ar ventiliaciniai kanalai. 1 m3 rūsio reikia 50 cm2 ploto angos. Netinka patalpos, kurios periodiškai ar pastoviai ap­semiamos gruntiniais ir paviršiniais vandenimis. Kad drėgmė geriau lai­kytųsi,. rūsio grindys nebetonuojamos,  bet plūkiamos moliu.

Ilgai   besilaikančius  obuolius   galima   laikyti   ir  kaupuose.  Aukštesnėje, gruntiniais ir paviršiniais vandenimis neužliejamoje vietoje iškasamas apie 30-40 crn gylio ir reikalingo pločio bei  ilgio kaupas. Dugnas  išklojamas eglišakėmis  ir kraikinėmis durpėmis ar šiaudais.  Kiekvienos veislės obuo­liai dedami į atskirus 20-25 kg talpos polietileninius maišus, o šie į kau­pą  viena  eile. Maišų  apačioje ir šonuose yla  praduriamos kelios   (6-8) 2-3   mm   skersmens   skylutės.  Maišai   apdengiami   eglišakėmis,   o   ant, jų dedamas   10-15 cm  šiaudų  ar durpių  sluoksnis.   Kaupas  apipilamas 20 – 25 cm storio žemių sluoksniu. Vėdinimui priešinguose kaupo galuose Įtai­somi  5-10  cm  skersmens  drenažo vamzdžiai:  vienas jų  iš šiaurės  pusės įleidžiamas iki  dugno, kitas aukščiau – ties viršutiniu eglišakių sluoksniu. Kad   neįlįstų  pelės,   angos  uždengiamos   metaliniu   tinkleliu,  prieš   šalčius užkemšamos. Kad obuoliai nesušustų,  kaupas įrengiamas vėlai  rudeni, kai atšąla orai.       

Obuoliai  išimami  pavasarį, orams atšilus.  Laikymo nuostoliai,  B.  Bor-ko duomenimis, sudaro apie 10%.

 

Laikymo sąlygos. Nuskintus vaisius, o ypač kai šiltas ruduo, reikia nedelsiant dėti į vėsų rūsį. Vienai parai lauke palikti obuoliai, kai oro temperatūra, dieną esti 20°C, o rūsyje 0° temperatūroje laikosi 10 parų trum­piau. Todėl nuskintus vaisius reikia tuoj pat statyti į pavėsį ir pridengti. Vaisių negalima laikyti vienoje patalpoje su daržovėmis, nes jie įgauna nemalonų prieskonį, be to, trumpiau laikosi.

Jei galima, nepatartina žieminių obuolių laikyti su rudeniniais, nes pastarieji greičiau noksta ir išsiskiria daug etileno dujų. Nuo to žieminiai obuoliai greičiau bręsta ir trumpiau laikosi.

Universalių laikymo sąlygų nėra ir negali būti. Vaisių laikymasis pri­klauso nuo veislės, kokybės, meteorologinių ir kilų sąlygų. Reikia atminti, kad  blogos kokybės vaisiai  neišsilaiko ir geriausiomis sąlygomis.

Optimali obuolių laikymo temperatūra yra nuo -1° iki -4 °C, kriau­šių nuo – 1,5° iki – +1 cC. Nesupakuotų obuolių temperatūra gali – būti 0,5°C, supakuotų – 1,5°C aukštesnė už sandėlio oro temperatūrą. Daugumos veis­lių vaisiai geriausiai  laikosi, kai pastoviai esti apie 0°C temperatūra.

Rūsyje ar sandėlyje svarbu palaikyti ir optimalią santykinę oro drėg­mę- apie 90-95%. Sausu oru grindys palaistomos ar išpurškiamos van­deniu. Per drėgname rūsyje veisiasi pelėsiai, nuo kurių vaisiai įgauna nemalonų  prieskonį.  Drėgmei  sumažinti  naudojamos  degtos  kalkės.

Temperatūrai ir santykinei drėgmei matuoti rūsyje maždaug 1 m aukš­tyje nuo grindų įrengiamas Augusto psichrometras.

Optimali oro sudėtis esti tada, kai jis pastoviai juda. Tai trečias veiks­nys, turintis daug įtakos vaisių išsilaikymui. Nevėdinamame rūsyje vaisiai greičiau sunoksta, pradeda pūti ir sirgti fiziologinėmis ligomis. Kad to neatsitiktų, patalpas reikia vėdinti, o ypač per pirmuosius du laikymo mė­nesius. Per parą turi pasikeisti 3-4 tūriai patalpos oro. Vėdinama buiti­niais ventiliatoriais, sudarant pastovias, bet ne greitas oro sroves. Dėžės sandėlyje sustatomos į rietuves, nuo grindų per 20-30 crn, kad iš visų pusių pritekėtų šviežio vėsaus oro srovės.

Vaisių laikymosi pailginimas. Daugumos sodininkų mėgėjų išauginti vaisiai laikosi nepakankamai ilgai. Tai atsitinka todėl, kad pažeidžiamos agrotechnikos priemonės: tręšimas, genėjimas, apsauga  nuo ligų. Azoto trąšomis pertręštų vaismedžių vaisiai laikosi trumpiau. Lauke apsikrėtę ligų pradais, jie intensyviau serga ir sandėlyje.

Tikrinimas ir realizavimas. Laikomi vaisiai tikrinami vizualiai kas 2- 3 savaitės. Dažnai perrinkinėjami jie prasčiau laikosi. Išimami tik pra­dėję pūti arba vysti. Ypač tokius obuolius patogu išimti iš mažų dėžių. Laikant obuolius didelėse (20-30 kg), dėžėse, visą laiką tikrinama tik viena ir ta pati dėžė. Kai susidaro apie 10% laikymo nuostolių, obuoliai perrenkami ir kitose dėžėse. Tikrinant kartu ir ragaujama. Nustačius bū­dingą optimalų veislei skonį, vaisiai realizuojami. Visiškai subrendę jie greitai pernoksta, praranda skonio savybes, pradeda greičiau pūti ir su­daro didelius nuostolius.

Tinkamai naudodamiesi pateiktais nurodymais, geros kokybės vaisių turėsime iki pat vasaros.

Taip pat skaitykite: