Vynuogė

vynuogė
vynuogė

Vynuogė (Vitis L.).

Vynuogių veislių uogos yra vertingiausias pro­duktas iš vaisių ir uogų. Jos labai skanios, turi 16-25% cukrų, jose yra vertingų organinių rūgščių, mineralinių druskų, vitaminų (A, B1 B2, B6, C, P). Vynuogės sirpsta antrojoje vasaros pusėje arba rudenį, kai kitų uogų sezonas baigiasi.

Vynuogės – daugiametis su besidriekiančiu stiebu augalas. Jos augi­namos kaip uoginis ir dekoratyvinis augalas, tinkantis vertikaliam želdi­nimui. Vynuogės gali būti auginamos tokiose vietose, kur kitų vaismedžių arba uogakrūmių negalima auginti dėl vietos stokos, būtent: pietinėje, rytinėje namų pasienių pusėje, patvoriuose, prie pavėsinių, takų.

Mūsų šalyje augintinos tos vynuogių veislės, kurių trumpas ve­getacijos laikotarpis ir kurios ištvermingos žiemą.

Vynuogės dauginamos sumedėjusiais ir žaliais auginiais, atlankomis. Sodinamos 2-2,5 m atstumais,eilėse, nuo sienos – 30 m atstumu. Duobės kasamos 50 cm pločio ir 70 cm gylio ir užpilamos pūdiniu, gera daržo žeme, sumaišyta su mineralinėmis trąšomis. į vieną duobe beriama iki 1 kg superfosfato, 300 g kalio chlorido. Rūgšti dirva kalkinama. Geriausiai so­dinti pavasarį. Sodinamų vynuogių ūgliai iš rudens patrumpinami, palie­kant 2-3  pumpurus.  Vynuogių  stiebams  pririšti   reikia  įrengti   špalenus.

Per vasarą apie vynuoges žemė purenama, o rudenį perkasama, prieš tai patręšus mineralinėmis fosforo, kalio ir organinėmis trąšomis. Papil­domai tręšiama azoto trąšomis prieš ir po žydėjimo.

Vienas iš svarbiausių vynuogių priežiūros darbų yra jų krūmų forma­vimas ir genėjimas. Galima vynuoges uoliausiai prižiūrėti, bet jeigu jų negenėsime arba nemokėsime tinkamai genėti, mažai iš jų turėsime naudos.

Vynuogės genimos rudenį, kai tik nukrinta lapai, vasarą – papildomai (žaliasis genėjimas). Pavasarį genėti vynuoges nepatartina, nes iš pada­rytų žaizdų ilgai teka sultys – vynuogės „ašaroja“, dėl to jų pajėgumas sumažėja.

Genint vynuoges, reikia žinoti, kad derantys ūgliai išsivysto tik iš pumpurų, esančių ant praėjusiais metais išaugusių ūglių iš dvimetės me­dienos dalies. Todėl kiekvienais metais turi būti išauginami pakaitiniai ūgliai. Tam tikslui vienamečiai ūgliai trumpinami, paliekant du pumpurus, iš kurių ir išauga pakaitiniai ūgliai.

Ūgliai, išaugę iš pumpurų, esančių ant senesnės medienos, paprastai nedera. Jie paliekami tik tuomet, kai norima pakeisti senus stiebus, pa­žeminti krūmą. Ant tokių ūglių (vilkūglių) vaisinės šakutės išsivysto tik antrais metais. Derėti skirtame ūglyje paliekami 4-6 pumpurai.

Trumpinant ūglius,  pjūvis daromas per tarpubamblio vidurį, paliekant stuobrelį,  kad  nenukentėtų  paliktasis  galinis pumpuras.  Vynuoges  geriausiai genėti sekatoriumi.

Vegetacijos laikotarpiu žaliuoju genėjimu reguliuojamas vynuogių augi­mas ir derlius, trumpinami bei šalinami nereikalingi ūgliai. Pirmiausia
šalinami visi tie ūgliai, kurie nereikalingi krūmo formai sudaryti, nėrapakaitiniai ir neturi žiedinių kekių. Prieš žydėjimą reikia nugnybti derančių
ūglių viršūnes, paliekant virš dviejų trijų žiedų kekių po du lapus. Rug­pjūčio mėnesį reikia nugnybti pakaitinių ūglių viršūnes, kad būtų sustab­
dytas jų augimas ir ūgliai galėtų labiau subręsti. Tik gerai subrendę ūgliaiperžiemoja nepašalę.

Iš lapkočių pažastų ūgliai išaugina šalutinius ūglius-posūnius, kurie nugnybami virš antro lapo. Jei iš posūnio lapo pažastų išauga vėl naujas antros eilės posūnis, jis nugnybamas virš pirmo lapo.

Šalčiui jautrios vynuogės rudenį, lapams nukritus, po genėjimo pri­lenkiamos prie žemės, apklojamos 1-2 eilėmis eglišakių, užberiama apie 10 cm sausų lapų. Ant jų naudinga uždengti plėvelę ar tolį ir užpilti apie 20 cm storio žemės sluoksnį. Pavasarį apdangalas nuimamas, pa­liekant ilgiau tik eglišakes, kad vynuogės pamažu priprastų prie šviesos.