Grybai.

Vieni jų žmogui naudingi (pvz., mielės, valgomieji kepurėtieji grybai), kiti žalingi (pvz., parazitiniai grybai, sukeliantys augalų, gyvulių ir žmonių ligas).

Kepurėtieji grybai, kaip ir dauguma kitų, dauginasi sporomis — smulkiausiais grybų gemalėliais. Iš sporų dirvoje išsivysto grybie­na — plonų išsišakojusių gijų rezginys, o ji išaugina vaisiakūnius, kurie paprastai ir vadinami grybais. Pagal vaisiakūnio dalies, kurioje susidaro sporos, sandarą grybai skirs­tomi į vamzdelinius (baravykai, lepšės), lakštelinius (pievagrybiai, grūzdai, kelmu­čiai) ir aukšliagrybius (briedžiukai). Grybai vystosi žemėje ir į paviršių išlenda jau beveik susiformavę. Grybo gyvenimas dirvos pavir­šiuje labai trumpas — 2—3 dienos. Grybiena labai patvari: kai kurių grybų grybienos amžius — 15—25 metai.

Grybai daugiausia auga miškuose, re­čiau — laukuose ir pievose. Yra žinoma, kad kai kurių rūšių grybai gali augti kanu su tam   tikrų   rūšių   medžiais.  Toks   grybų  Ir medžių sugyvenimas dažnai naudingas ir medžiui. Grybauti geriausiai anksti rytą. Grybus reikia rauti atsargiai pasukinėjant į šalis, kad nebūtų sužalojama grybiena.

Grybuose yra baltymų, angliavandenių, žmogui naudingų mineralinių druskų ir fos­foro rūgšties, vitaminų A, B1, B2, C, D, PP1. Grybuose taip pat gausu ekstrakcinių ir aromatingųjų medžiagų, todėl grybų valgiai yra skanūs, be to, valgius, j kuriuos yra dėta grybų, geriau asimiliuoja organizmas.