Žalsvoji musmirė — mirtinai nuodingas grybas. Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose. Labai jaunų grybų kepurėlė drauge su kotu būna apsigaubusi balta plėvele, kuri, grybui augant, plyšta, ir apatinė jos dalis (išnara) lieka ant koto pagrindo laisva, su kotu nesuaugusi, o viršutinės dalies skiautelės kartais kabo ant kepurėlės. Jaunų grybų kepurėlė iškili, suaugusių — beveik papl čia, žalsva arba gelsva, viduryje tam Jaunų grybų kepurėlės apačia (lakšte aptraukti plėvele, kuri paskui atitrūksta kepurėlės kraštų ir lieka kaboti ant k žiedo pavidalu. Minkštimas, lakšteliai kotas balti, nekeičia spalvos. Šią musmirę galima supainioti su pievagrybiais.
Į žalsvąją panaši gelsvoji musmirė tik šios išnara priaugusi prie koto pagrindo ant kepurėlės daug skiautelių — buvusio apvalkalo liekanų. Nuodingos taip pat rausrudė musmirė— su rusvai pilka kepurėle ant kurios beveik nėra likusių apvalkalo lopinėlių, margoji musmirė— su lipnia pilkšvai žalia kepurėle, apkibusia smulkiais baltais lopinėliais, paprastoji musmirė – ryškiai raudona kepurėle su baltais taškeliais (Lietuvoje dažniausia).
Grybaujant nereikia rinkti nežinomų grybų su baltais lakšteliais, nes tokiais grybai! galima apsinuodyti .
Aitrusis baravykas.Auga drėgnuose spygliuočių miškuose, labai panašus į tikrą baravyką. Kepurėlės apačia nešvarios rožinės arba rausvai rudos spalvos. Perlaužus minkštimas staiga parausta. Taip lengviausia aitrųjį baravyką atskirti nuo tikrinio, kuris niekada nekeičia spalvos. Nenuodingas, bet nevalgomas, dėl labai kartaus skonio.
Šėtonbaravykis.Iš išvaizdos labai primenai baravyką paąžuolį, bet minkštimas, perlaužus grybą, iš pradžių parausta, paskui pamėlynuoja.
Puokštinė kelmabudė.Turi geltoną arba rausvą kepurėlę, kurios apačia iš pradžių būna geltona, vėliau žalsvai pilka, o senų grybų — juodai violetinė. Minkštimas geltonas.
Pilkoji meškutė.Auga grupėmis. Kepurėlė plati, viduryje įdubusi, labai nulinkusiais, gauruotais kraštais, gelsvai ruda. Perlaužus minkštimas tamsėja. Kotas storas, trumpas.
