Valgomieji grybai

Geriausi valgomieji vamzdeliniai grybai:

Baravykai (tikriniai  baravykai). Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiai jų laukymėse ir pakraščiuose, retuose eglynėliuose, drėgnoje dirvoje. Ąžuolynuose augančių baravykų kepurėlė tamsiai ruda, kitų lapuočių miškuose — šviesiai ruda, pušynuose — tamsiai ruda su violetiniu at­spalviu, eglynuose — rausvai ruda. Visų jau­nų baravykų kepurėlės apačia (vamzdeiinis sluoksnis) balta, senesnių — gelsva, senų — žalsvai gelsva. Kotas storas, apačioje paplatė-jęs, gelsvas, išraizgytas baltomis gyslelėmis. Minkštimas baltas, spalva nesikeičia.

Iš baravykų verdamos sriubos, ruošiami antrieji patiekalai, be to, jie džiovinami, sūdomi, marinuojami.

Lepšės (baravykai lepšės, paberžiai). Au­ga beržynuose, mišriuosiuose miškuose su ber­žų priemaiša ir jaunuolynuose. Kepurėlė plokščia, truputį išgaubta, jos viršus šviesiai pilkas, gelsvas arba tamsiai rudas, beveik juo­das, apačia balta, senesnių grybų — pilka. Minkštimas baltas, perlaužus ilgai netamsėja. Yra lepšių, kurių minkštimas perlaužus rausvėja. Kotas pilkšvai baltas su tamsiais plaušeliais — žvyneliais. Iš pradžių jis būna gana storas, vėliau, grybui augant, ištįsta. Lepšes geriausiai kepti. Jaunų grybų kepu­rėles galima marinuoti, sūdyti, džiovinti (bet džiovinant jos pajuoduoja).

Raudonviršiai (baravykai raudonviršiai. raudonikiai, raudongalviai). Auga lapuočiu miškuose, dažniausiai drebulynuose, jaunuose beržynuose, kartais netoli pušynų. Jaunų gry­bų kepurėlė pusrutuliška, krašteliai tvirtai prigludę prie koto, suaugusių grybų — plokš­čiai iškili. Jos viršus oranžiškai raudonas arba rusvai geltonas, apačia balta, senesni., grybų — pilkšva. Kotas į pagrindą storėjantis. kietas, baltas, apaugęs tamsiais plaušeliais — žvyneliais. Minkštimas baltas, perlaužus mė- ‘ lynuoja, vėliau pasidaro tamsiai pilkas arba juosvas. Valgomi švieži, sūdyti ir džiovimi (džiovinant juoduoja). Jauni raudonviršiai tinka marinuoti.

Kazlėkai (baravykai kazlėkai, slidukai). Auga grupėmis pušynuose, rečiau eglynuose. Mėgsta smėlingą dirvą. Kepurėlė ruda, glei­vėta, jos apačia šviesiai geltona. Jaunų kazlė­kų kepurėlės apačia apsitraukusi balta plėve­le, kuri, grybui augant, plyšta ir lieka ant koto žiedo pavidalu. Kazlėkai valgomi švieži, marinuoti, sūdyti ir džiovinti.

Makavykai (geltonieji baravykai). Auga pušynuose. Kepurėlė sausa, aksomiška, gelto­na arba gelsvai ruda. Minkštimas perlaužus mėlynuoja.   Iš  šių  grybų  ruošiami  antrieji patiekalai   (ypač   skanūs   kepti),   jie   tinka marinuoti. Džiovinant juoduoja.

Žalsvieji baravykai (kartekšliai). Auga Ipygliuočių ir lapuočių miškuose. Kepurėlės virtus aksomiškas, gelsvai žalsvas arba rusvai f.nlsvas, apačia ir minkštimas gelsvi. Valgomi kepti, virti.

Baravykai paąžuoliai. Auga lapuočių ir miSriuosiuose miškuose, dažniausiai po ąžuo­lais. Kepurėlė pilkšvai ruda. Panašūs į tikri­nius baravykus, tik kepurėlės apačia rausva. Perlaužus minkštimas mėlynuoja. Iš jų ruo­šiami antrieji patiekalai, jie tinka marinuoti, sūdyti ir džiovinti (džiovinant juoduoja).

Iš lakštelinių valgomųjų grybų vieni geriausių yra pievagrybiai (šampinjonai). Labiausiai žinomi dirviniai pievagrybiai. Jie auga puveningoje dirvoje, ant mėšlo ir sąšlavų krūvų, daržuose, pievose, pakelėse. Kepurėlė mėsinga, balta su pilkšvu arba gelsvu at­spalviu, apaugusi smulkiais rusvais plaušeliais, jaunų grybų — pusrutulio formos, senes­nių — panaši į skėtį. Minkštimas baltas, per­laužtas parausvėja. Jaunų pievagrybių lakšte­liai rožinio atspalvio, senesnių — rausvai ru­di, senų — rudi. Jaunų grybų kepurėlės apa­čia apsitraukusi balta plėvele, kuri, grybui, augant, plyšta ir lieka ant koto žiedo pavidalu. Kotas baltas, tvirtas. Pievagrybius galima auginti iš grybienos gabalėlių specialiose tamsiose patalpose (netgi visiškoje tamsoje) arba mėšlo lysvėse. Geriausiai vartoti švie­žius (antriesiems patiekalams), galima džio­vinti ir marinuoti.

Rudakepuriai baravykai. Auga eglynuose, pušynuose ir mišriuosiuose miškuose. Kepu­rėlės viršus rausvai rudas, kaštoninis, po lie­taus — labai gleivėtas, apačia šviesiai gelsva, balsva, senesnių grybų — gelsvai žalsva, se­nų — pilkai žalsva. Kotas lygus, gelsvai rus­vas, šviesiai rudas, prie kepurėlės šviesesnis. Minkštimas kietas, baltas, senesnių grybų — šviesiai gelsvas, paspaudus ar perlaužus pa-melsvėja, kartais ryškiai pamėlynuoja, bet netrukus vėl išblunka; malonaus skonio. Valgomi švieži, sūdyti, džiovinti, tinka mari­nuoti.

Gudukai (raukšlėtieji gudukai). Auga pušynuose, rečiau eglynuose, kartais grupė­mis, Jaunų grybų kepurėlė ovališka, varpelio arba šalmo formos, balsva, su pilkai viole­tiniu šilkišku šydu, senesnių grybų — beveik horizontali, su gūbreliu, gelsvos, ochrinės rudos spalvos, kraštai skiautėti arba lygūs.

Kepurėlės apačia (lakšteliai) gelsvai rusva, senesnių grybų — geltonai ruda, rausvai ru­da. Kotas su gelsvu greit nukrintančiu žiedu, baltas arba pilkšvas, išilgai vagotas, plau­šuotas. Minkštimas balsvas, gelsvas, malonaus kvapo ir skonio. Valgomi švieži, marinuoti, sūdyti, džiovinti.

Piengrybiai. Taip vadinami iš išvaizdos panašūs kelių rūšių grybai. Auga jie spyg­liuočių ir mišriuosiuose miškuose. Kepurėlės piltuvėlio formos, jų viršus baltas, kai kurių rūšių — su koncentriškomis zonomis, apačia gelsva, rožinė arba balta. Dauguma grybų turi baltų pieniškų sulčių. Tinka sūdyti.

Rudmėsės (piengrybiai rudmėsės, ruduo­kės). Auga spygliuočių miškuose, pamiškėse. Kepurėlės viršus, apačia ir kotas gelsvai oranžiniai, perlaužus teka oranžinės sultys (pienas). Jaunų grybų kepurėlė paplokščia, nukarusiais kraštais, senesnių — įdubusi. Jos paviršiuje gerai matyti tamsesnės koncentriš­kos zonos. Rudmėsės daugiausia sūdomos. Pūkuotės (piengrybiai paberžiai). Auga beržynuose ir mišriuosiuose miškuose su beržų priemaiša. Kepurėlė rausva arba bals­vai rožinė, įdubusiu viduriu, gauruotai žvy­nuota,   ypač   gauruoti  nulinkę  jos  kraštai. Lakšteliai rausvi arba gelsvi. Kotas rausvas, tuščiaviduris. Pūkuotes tinka sūdyti.

Grūzdai (piengrybiai grūzdai). Auga grupėmis pušynuose ir lapuočių miškuose. Kepurėlė tvirta, mėsinga, įdubusiu viduriu (senų grybų — piltuvėlio formos), nulinku­siais gauruotais kraštais, balta, vėliau pagels­ta. Lakšteliai balti. Kotas trumpas, storas, minkštimas baltas, perlaužus iš jo teka baltos pieniškos sultys. Vieni labiausiai sūdymui tinkamų grybų.

Žaliuokės (žalsvieji baltikai). Auga daugiausia sausuose pušynuose, smėlingoje dirvoje. Jaunų grybų kepurėlė pusiau iškili, senesnių paplokščia, su gūbreliu arba be jo, žalsvai ruda, žalsvai geltona, gelsvai žalia, aplipusi smėliu. Lakšteliai sieros geltonumo, žalsvai geltoni, žalsvi. Kotas plaušuotas, lakštelių spalvos. Minkštimas balsvas, malo­naus kvapo ir skonio. Valgomi švieži, sūdyti, marinuoti.

Juosvažaliai baltikai. Auga pušynuose, kartais eglynuose, didelėmis grupėmis, daž­niausiai kartu su žaliuokėmis. Kepurėlė varpelio formos, senų grybų paplokščiai iškili, su gūbreliu, lygi, tamsiai arba melsvai pilka, kartais violetinio atspalvio, vidurys rusvai juosvas, nuo centro spinduliškai dry­žuota. Jaunų grybų lakšteliai balti, senų — žalsvai gelsvi. Kotas išilgai smulkiai vagotas, lygus arba plaušuotas, lakštelių spalvos. Minkštimas balsvas, malonaus kvapo ir sko­nio. Valgomi švieži, marinuoti, sūdyti.

Valgomieji grybai

Kelmučiai. Nuo rugpjūčio pabaigos iki šalnų auga kupetomis ant kelmų, šaknų, kartais ant spygliuočių arba lapuočių me­džių stuobrių. Kelmučiais vadinama kislioji kelmiukė (vasarinis kelmutis) ir paprastasis (rudeninis) kelmutis. Paprastojo kelmučio kepurėlės viršus pilkšvai gelsvas arba rusvas, žvynuotas, apačia balta. Kotelis plonas, su žiedu (plėvelės, kuria būna apgaubta jaunų grybų kepurėlių apačia, likučiai). Minkštimas baltas, malonaus kvapo. Kisliosios kelmiukės kepurėlė vandeninga, persišviečianti, lygi, be žvynelių, ruda. Lakšteliai rudi su oranžiniu atspalviu, plaušuotas kotelis — tamsiai rudas. Auga tiltais mišriuosiuose miškuose. Valgomi kepti, džiovinti, sūdyti, marinuoti.

Voveraitės (voveruškos, gaideliai). Auga spygliuočių   ir   lapuočių   miškuose.   Jaunų grybų kepurėlė iškili, senesnių — įdubusi, skiautėtais kraštais. Kepurėlė ir kotas trynio geltonumo. Minkštimas geltonas, malonaus kvapo. Voveraitės beveik visai nekirmija. Valgomos keptos, galima sūdyti.

Ūmėdės. Auga ir spygliuočių, ir lapuočių miškuose. Minkšti, trapūs grybai. Kepurėlės paviršius būna įvairiausių spalvų (baltas, rožinis, raudonas, geltonas ir kt.), apačia — balta. Pagal maistines savybes ūmėdės yra ne tokios vertingos kaip kiti grybai. Jos valgomos keptos, galima sūdyti.

Dvokiančiosios ūmėdės. Auga mišriuo­siuose miškuose, dažniausiai su beržų prie­maiša. Jaunų grybų kepurėlė rusvai geltona, gleivėta, pusiau rutuliška, vėliau pasidaro plokščia. Lakšteliai šviesiai geltoni. Tinka sū­dyti. Iš aukšliagrybių yra valgomi briedžiukai, bobausiai.

Briedžiukai (valgomasis ir kūginis brie­džiukai). Ankstyvieji grybai auga balandžio mėnesį: valgomasis briedžiukas — lapuočių, kūginis — spygliuočių ir mišriuosiuose miš­kuose. Valgomojo briedžiuko kepurėlė kiauši­nio formos, tamsiai arba šviesiai ruda, išakyta duobučių. Kūginio briedžiuko kepurė­lė kūgio formos, ruda arba rusvai violetinė, paviršius su įdubimais, išsidėsčiusiais lygia­grečiai su koteliu. Abiejų briedžiukų kepurė­lių apatinis kraštas tvirtai suaugęs su kotu. Kepurėlės ir koto vidus tuščiaviduris.

Bobausiai. Auga balandžio mėnesį spyg­liuočių miškuose, smėlingoje dirvoje, pakelė­se. Kepurėlė apvalios arba netaisyklingos formos, tamsiai ruda arba gelsvai ruda, apati­nis jos kraštas tvirtai suaugęs su kotu. Kepu­rėlės ir koto vidus tuščiaviduris. Prieš ruošiant maistui, briedžiukus ir bobausius būtinai reikia apvirinti, vandenį išpilti, o grybus nuplauti ir tik tada kepti arba troškinti. Šiuos grybus galima ir džio­vinti.