Gėlių įvairovė

Visos gėlės yra:

  • vienmetės (tais pačiais metais pasėtos žydi ir subrandina sėklas antraisiais po sėjos metais);
  • daugiametės (atauga iš šaknų, šakniastiebių, šakniagumbių, gumbų ir svogūnų pumpurų).

Vienmetės lauko gėlės dar skirstomos į: kilimines, kvapniąsias, gėlės dekoratyviniais lapais, sausažiedes, vijoklines gėles.

Daugiametės gėlės pagal biologinę ekologinę prigimtį ir dekoratyvinį pritaikymą skirstomos į: svogūnines, gumbasvogūnines, alpinariumų, ūksmines, vandens baseinų ir kitas grupes.

Dauguma paparčių rūšių nėra atsparios sausam orui.

Palmės – tai arekinių šeimos augalai. Gamtoje jos veši ūksmingose, saulės nužertuose kalnuose, dykumose ir jūrų pakrantėse.

Dauguma iš maždaug 800 rūšių fikusų paplitusios Afrikos ir Azijos atogrąžose. Kai kurie jų užauga milžiniško dydžio, o kitų aukštis – vos keli centimetrai.

Beveik visi bromelijinių šeimos augalai auga drėgnuosiuose Amerikos tropinio ir subtropinio klimato miškuose. Jeigu šios rūšies gėlės auginamos namuose per visą augimo laiką joms reikia labai ypatingų sąlygų.

Beveik visoms kaktusų rūšims būdingi spygliai. Jie saugo augalus nuo gyvūnų nasrų, nuo ryškių ultravioletinių spindulių ir sušvelnina džiovinančių vėjų poveikį.

Gėlės, daugiausia žoliniai augalai, auginami estetiniais tikslais dėl gražių žiedų, lapų, vaisių ar bendros išvaizdos. Auginamos darželiuose, gėlynuose, skveruose, kapinėse. Lietuvoje auginamos lauko, šiltnamių ir kambarinės gėlės.

Lauko gėlės yra vienmetės (tais pačiais metais pasėtos žydi ir subrandina sėklas antraisiais po sėjos metais) ir daugiametės (atauga iš šaknų, šakniastiebių, šakniagumbių, gumbų ir svogūnų pumpurų).

Iš vienmečių lauko gėlių daugiausia auginama pajūrinis laibenis, petunijos, serenčiai, raudonžiedis, šalavijas, žioveiniai, mažiau (daugiausia darželiuose) – aguonos, burnočiai, celiozijos, bajorės, smulkiažiedė ciklantera, kaliforninė ešolcija, vienmetis flioksas, godecijos, darželinis gludas, grakščioji guboja, puikioji gvaizdūnė, kininis gvazdikas, puošnioji klarkija, paprastoji klarklija, paprastoji kosmėja, kreisvės, auksuotoji laumakė, margeniai, didžioji nasturtė, gurklinė nemezija, kvapusis pelėžirnis, darželinis pentinius, Hartmeno pentstemonas, skaistažiedės, krūminė perilė, didžiažiedė portulaka, geltonasis ir darželinis puikūnas, rudgrūdėlės, raudonžiedė pupelė, rugiagėlės, darželinė rožūnė, puošnioji gajardija, lenktažiedis salpiglosis, šunlietis, darželinis šlamutis, balzamininė sprigė, raudonžiedė žvaigždūnė.

Vienmetės lauko gėlės dar skirstomos į:

  • kilimines (Lietuvoje dažniausios alternateros, irezinės, santolinos),
  • kvapniąsias (pvz., leukonijos, laibeniai, kvapusis pelėžirnis, muskusinis puikūnas),
  • gėlės dekoratyviniais lapais (pvz., kochijos, margeniai, krūminė perilė),
  • sausažiedes (pvz., darželinis šlamutis, rausvasis sausutis),
  • vijoklines gėles (pvz., ciklanteros).

Dvimetės gėlės auginamos tam, kad žydėtų anksti pavasarį prieš vienmetes gėles; jos auginamos ir tarp vėlai atželiančių daugiamečių gėlių, dažniausiai tarp svogūninių. Daugiausia auginama tikroji našlaitė, neužmirštuolės, saulutės, mažiau – Grenadino ir šiurpinis gvazdikas, darželinis katinėlis, paprastoji rusmenė.

Daugiametės gėlės pagal biologinę ekologinę prigimtį ir dekoratyvinį pritaikymą skirstomos į:

  • svogūnines,
  • gumbasvogūnines,
  • alpinariumų,
  • ūksmines,
  • vandens baseinų ir kitas grupes.

Daugiametės gėlės sudaro apie 10 procentų visų visuomeniniuose želdynuose sodinamų gėlių. Tai dažniausiai: astilbės, astrai, bergenijos, bijūnai, flioksai, katinėliai, melsvės, raktažolės, rykštenės, rudbekijos, sinavadai, šilokai, uolaskėlės, viendienės, vilkdalgiai. Darželiuose ir kolektyvinių sodų gėlynuose auginama: bijūnai, krokai, lelijos, leukojos, margutės, nasturtės, našlaitės, paukštapienės, aukštoji piliarožė, puškinijos, rūtos, scylės, snieguolės, sniegžydrės, žydrės.

svogūninių ir gumbasvogūninių gėlių daugiausia auginamos tulpės (apie 600 veislių). Daug auginama kardelių (apie 500 veislių), narcizų (apie 300 veislių) krokų, lelijų, leukojų, jacintų.

alpinariumų – dažniausios: kininė astilbė, astrai, auskarėliai, bergenijos, čiobreliai, flioksai, glažutės, šliaužiančioji guboja, alpinis ir plunksnuotasis gvaizdikas, katilėliai, laibeniai, melsvės, vilnotoji notra, raktažolės, visžalė rudgrūdėlė, šilokai, uolaskėlės, vaisginos, veronikos, žiognagės.

Vandens baseinų gėlės: eichornijos, vandens lelijos, strėlialapės, papliauškos, pelkinis žinginys: augančios pakrantėse –bergenijos, burbuliai, melsvės, plukės, viendienės, vilkdagiai.

Ūksminės gėlės (auga pavėsyje arba gali jį pakesti): arunkai, astilbės, auskarėliai, bergenijos, burbuliai, margalapė garšva, amerikinė heichera, spalvotoji karpažolė, karpatinis katilėlis, kurpelės, našlaitės, pakalnutės, šlakuotoji plautė, raktažolės, snieguolės. Andersono tradeskantė, ūksminė uolaskėlė, vaisginos – šiltnamių gėlės yra labai dekoratyvios, dauguma lepios (lauke nežiemoja), kitų (pvz., svogūninių gėlių) sodmenys išauginami lauke, o šiltnamyje pražydinamos. Šiltnamyje sėjamos lepios lauko gėlės (pvz., begonijos, lobelijos) ir auginami lepių vegetatyviškai dauginamų lauko gėlių (pvz., kiliminių) motininiai augalai. Daugiausia auginamos skynimui: chrizantemos, frezijos, gerberos, gvaizdikai, rožės, tulpės. Iš žydinčių vazoninių gėlių auginamų šiltnamiuose, dažniausios: azalijos, chrizantemos, ciklamenai, švelnioji raktažolė: mažiau auginama cinerarijų, siningijų, kalceoliarijų, ortenzijų.

Nuo 1980 Lietuvos šiltnamiuose pradėta auginti alstremerijas, anturius, strelicijas, puansentijas.

Kambarinės gėlės auginamos vazonuose dekoratyviniuose induose pavieniui arba grupėmis. Jomis puošiami visuomeninių ir gyvenamųjų patalpų interjerai. Dažniausiai auginamos: begonijos, chlorofitai, gebenės (įvairiausių formų), inkstapaparčiai, peperomijos, smydras, tradeskantės zebrina karoklė, hibridinis margenis, mažiau – aspidistros, japoninė aukuba, taškuotoji beloperonė, svyrančioji bilbergija, difenbachijos, filodendrai, kolumnėjos, lamstai, baltagyslė maranta, japoninis ožekšnis, Vičo pandanas, puošnusis raudminas, gausažiedis stepanotis, pražangialapė viksvuolė.

Nuo XIX amžiaus vidurio ir dar ilgus XX a. metus namuose būdavo auginama galybė paparčių, tačiau atsiradus centriniam šildymui paparčiai pradėjo sparčiai nykti. Dauguma rūšių nėra atsparios sausam orui. Palengva paaiškėjo, kad sausas oras nesveikas ir žmonėms, tad vis dažnaiu patalpas tenka drėkinti – kai kuriose šalyse vietoje radiatorių, kurie labai džiovina orą, įrengiamas kitokio pobūdžio centrinis šildymas. Kambarių, kuriuose šiluma perduodama nuo šildomųjų paviršių, temperatūra gali būti keliais laipsniais žemesnė. To nejunta gyventojai, bet gėlėms augti sąlygos pagerėja.

Paparčiams tie keli laipsniai gali daug ką nulemti. Jie geriau auga kiek vėsesniame kambaryje, kuriame santykinė oro drėgmė didesnė. Tad nauji šildymo metodai žada paparčiui puikią ateitį.

Tačiau net jeigu mūsų butas, kaip ir daugumos žmonių, tebeapšildomas įprastu būdu, vistiek įmanoma pasidžiaugti šiais žalumynais. Šildymo sezono metu juos reikia pastatyti į vėsesnę vietą.

Palmės – tai arekinių, arba palminių (Arecaceae) šeimos augalai. Gamtoje jos veši ūksmingose, saulės nužertuose kalnuose, dykumose ir jūrų pakrantėse. Šie medžiai, rečiau lianos ar krūmai, mėgsta šiltą klimatą. Jos nepaprastai jautrios šalčiui. Palmių lianų stiebas užauga net iki 300 metrų, o didžiųjų medžių stotingi kamienai gali būti net 1 metro skersmens. Šių elegantiškų augalų puošmena – nuostabūs plunksniški, išsidėstę tarsi paparčių, arba panašūs į vėduoklę lapai. Šie nuostabūs augalai labai mėgsta šviesą, tik ne tiesioginius saulės spindulius. Švelnialapėms reikia drėgnesnio oro, šiurkščialapės pakenčia ir sausnesnį. Palmės nemėgsta šaltos žemės ir padėkle užsilikusio vandens. Laistant reikia saugoti, kad vandens nepatektų į šerdį. Ne visos palmės išauga didelės. Kai kurias jų galima laikyti ant rašomojo stalo ar orandžerijoje.

Fikusai. Šios genties pavadinimas susijęs su valgomosiomis figomis, kurios auga ant figmedžių Viduržemio jūros teritorijoje. Tačiau dauguma iš maždaug 800 rūšių fikusų paplitusios Afrikos ir Azijos atogrąžose. Kai kurie jų užauga milžiniško dydžio, o kitų aukštis – vos keli centimetrai. Daugiakamienis bengalininis fikusas, vienas didžiausių medžių žemėje, į viršų stiebiasi „tik“ apie 30 metrų, bet jo šaknų užimamo ploto skersmuo siekia net iki 200 m. Kambariuose auginamos rūšys kilusios iš atogrąžų. Nepaisant tokios kilmės augalai pakelia ir menkesnį apšvietimą. Mat iš pradžių jie auga kaip lianos (laipiojantieji sumedėję augalai); jie sudygsta apytamsėje miško paklotėje, auga miško milžinų papėdėje, pamažu tįsdami į viršų, kol perauga medį, kurį apsiveja.

Kam šautų į galvą, kad atogrąžų drėgnųjų miškų augalai gali išgyventi sausame kambaryje? Tačiau šis netikėtas atsparumo menkam apšvietimui ir nedidelei drėgmei derinys padarė fikusą populiariausiu kambariniu augalu. Jis sugeba išgyventi net įstaigose, kur kondicionuojamas oras, o dažnai ir toliau nuo lango. Žinoma “išgyvenimas“ skiriasi nuo „klestėjimo“, bet tinkamai prižiūrimi fikusai tikrai tampa namų ar įstaigų puošmena.

Žydinčiaisiais vadinami tie augalai, kurie auginami specialiai dėl žiedų. Žydi ir dauguma lapinių augalų, bet jie perkami dėl gražių lapų.

Žydinčiaisiais augalais papuoštų namų nuotaika visai kitokia nei lapiniais augalais papildyto interjero. Lapiniais augalai sukuria vėsią atmosferą, kurioje pabrėžiama forma, o žiedų pilna patalpa dvelkia jaukia šiluma. Net vėsoką ir tamsoką kambarį gali pagyvinti žydinčios azalijos, kalceoliarijos, klivijos ir hortenzijos, kurioms labai tinka toks klimatas. Šiltuose ir vėsiuose kambariuose atsiveria kur kas daugiau galimybių. Daugumai žydinčiųjų augalų reikia šilumos ir šviesos, tik dažniausiai ne tiesioginių saulės spindulių.

Jeigu norite apstatyti gėlėmis pietines palanges, pasirinkite tinkamas rūšis (labiausiai tinka kaktusai, sukulentai …).

Bromelijos. Beveik visi bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalai auga drėgnuosiuose Amerikos tropinio ir subtropinio klimato miškuose. Jie prisitvirtina prie medžių, o jų šaknys niekad nesiekia žemės. Nukritę lapai, paukščių ir beždžionių mėšlas susikaupia medžio drevėse ir tarp medžio šaknų. Lapais, tarsi kanalais, lietaus vanduo suteka į taurės pavidalo augalo vidurį, kuriame ir laikosi.

Bromelijiniai auga rūgščioje dirvoje. Laistyti ir purkšti juos galima tik minkštu vandeniu. Jiems reikia labai drėgno oro. Jaunas augalas pradeda žydėti po kelerių metų. Tik tuomet jis patenka į gėlių rinką. Lapų skrotelė, iš kurios kyla žiedkotis, po žydėjimo sunyksta. Šios labai reiklios gėlės gali kelis mėnesius žydėti kambaryje. Nužydėjusio senojo augalo apačioje randasi jauni augaliukai, kuriuos galima auginti. Tačiau net nepriekaištingai prižiūrimos gėlės pražysta tik po kelerių metų. Visą augimo laiką joms reikia labai ypatingų sąlygų, kurių neįmanoma sukurti namuose.

Taigi  daugelis bromelijinių šeimos gėlių galiausiai išmetami. Retai mėgėjui pavyksta išsiauginti kurią iš 2000 gražiųjų rųšių ir sulaukti žydėjimo.

Kaktusai. Visos iš šimtų kaktusų rūšių auga abiejose Amerikose: nuo Jungtinių Valstijų pietų iki vėsokos Ugnies Žemės ir nuo karštų Karibų salų iki Andų kalnų aukštumų.

Beveik visoms rūšims būdingi spygliai. Jie saugo augalus nuo gyvūnų nasrų, nuo ryškių ultravioletinių spindulių ir sušvelnina džiovinančių vėjų poveikį. Be to, kai kurių rūšių spygliai sugeria vandenį kaip rasą, kuri kondensuojasi ant jų ir patenka tiesiai į augalą.

Nemažai žmonių žavisi neįprastais kaktusų pavidalais, dekoratyviais dygliais ir žiedais, todėl jie plačiai auginami namuose. Kaktusas žydi tik tuo atveju jeigu jam leidžama išgyventi griežtą ramybės laikotarpį, kurio metu jis visiškai nustoja augęs. Tai pasiekiama kaktusą laikant labai vėsioje vietoje ir visiškai jo nelaistant.

Šiems dykumų augalams naudinga saulėkaita. Augimo laikotarpiu dauguma rūšių pajėgia pasisavinti kur kas daugiau vandens, nei paprastai manoma.

Švelniai drėgnoje žemėje kaktusai auga sparčiau ir žydi gausiau.

Taip pat skaitykite: