Pipirnės

Pipirnės kaip kultūrinis augalas auginamos labai seniai. Jos jau buvo žinomos senovės Egipte, Grai­kijoje ir Romoje. Į Centrinę Europą atvežė Ro­mos legionieriai. Istorikai teigia, kad persų jau­nuoliai, eidami medžioti arba kariauti, pasistip­rindavo duona, pabarstyta pipirnės lapeliais. 1508 m. Prancūzijoje išleistame pamokslų rinki­nyje ansirijėliams buvo grasinama: ,,. . . pragare negausit nei pipirnės, nei salotų!”

Net iš tokių išlikusių senovinių teiginių gali­ma spręsti, kad pipirnės turi daug gerų savybių, nors Lietuvoje jos mažai paplitusios. Jas labai vertina ir mėgsta gruzinai.

Maistui vartojami jauni pipirnių lapeliai arba vos išsiskleidę skilčialapiai, kurie skoniu šiek tiek primena garstyčias bei krienus. Pipirnių lapuose yra eterinio garstyčių aliejaus, jodo, kalcio, ge­ležies druskų, karotino, B grupės vitaminų ir ypač gausu vitamino C. Suvalgę 50 g pipirnių, aprū­pinsime organizmą minimaliu vitaminų kiekiu vi­sai dienai. Pipirnės tinka avitaminozėms gydyti ir jų profilaktikai. Jose esantys lakūs garstyčių alie­jai turi ir antibiotinių savybių.

Pipirnes šeimininkės vartoja sriuboms, pada­žams, sūriui, mėsai, žuviai, sumuštiniams paska­ninti,  taip pat kaip priedą prie kitų salotų.

Pipirnės užauga labai greitai (per 2-3 sa­vaites). Jas galima auginti ištisus metus. Galima pradėti sėti anksti pavasarį. Nebijo ir pavėsio, nors tada daugiau ištįsta. Pradėjusios žydėti maistui netinka, todėl, kad turėtume visą laiką, sekime kas dvi savaites 20-25 cm eilutėmis, sėklas įterpkime 0,5 cm gyliu. Sudygusias praretinkime, palikdami tarp augalų 8-10 cm atstumą.

Žiemą pipirnių galime užsiauginti kambaryje ant į lėkštutes įdėtos sudrėkintos vatos arba li­gnino. Sėklos sudygsta per 2-3 dienas. Prasi­skleidus skilcialapiams jas jau galima žirklėmis nukirpti ir vartoti.