Pupelių auginimas

Pupeles, ankštinių šeimos vienmetės daržo­vės. Lietuvoje auginamos nuo XVIII a. Pupe­lės būna krūminės ir vijoklinės. Vijoklinės išauga iki 2—3 m aukščio, todėl joms reikia atramų. Yra grūdinių, arba gliaudomųjų, pupelių, kurių valgomos sėklos, ir šparaginių, arba ankštinių, kurių valgomos ankštys su nesubrendusiomis sėklomis. Ankštyse yra baltymų, krakmolo, cukraus, 20 mg% vita­mino C. Žalias ankštis galima konservuoti.

Veislės. ‘Baltija’ — vidutinio ankstyvumo krūminė gliaudomųjų pupelių veislė. Nuo sudygimo sunoksta po 85—100 dienų. Krū­mas išauga 30—35 cm aukščio. Ant krūmo esti 8—12 ankščių. Jos tiesios, cilindriškos, 8—10 cm ilgio. Ankštyje 4—5 pailgos baltos sėklos.

‘Ščedraja’ — krūmo išvaizda, ankstyvu­mu ir derlingumu panaši į ‘Baltiją’, tik šios veislės sėklos rusvos.

‘Saksa bez volokna 615’ — labai ankstyva šparaginių pupelių veislė. Krūmas 20—40 cm aukščio. Ankštys žalios, cilindriškos, tiesios, 8—10 cm ilgio. Sėklos rusvos.

‘Rog izobilija’ — krūminė, vidutinio ankstyvumo šparaginių pupelių veislė. Nuo sudy­gimo iki ankščių skynimo praeina 55—65 dienos, visiškai subręsta per 85—100 dienų. Vartojimo brandos ankštys žalios, tiesios, cilindriškos, 9—10 cm ilgio. Sėklos rusvai geltonos,    i

‘Gribovskaja sacharnaja’ — šparaginė krūminė veislė. Krūmas išauga 45—55 cm aukščio. Ankštys 10—14 cm ilgio, tiesios arba truputį lenktos, vartojimo brandos žalios su violetiniais brūkšneliais. Sėklos pailgos, švie­siai rausvos su violetinėmis dėmelėmis (marmuriškos) .

Yra ir šparaginių vijoklinių veislių.Dirva. Pupelės geriausiai auga lengvoje arba vidutinio sunkumo, šiltoje, humusingoje dirvoje. Pupelės tręšiamos mineralinėmis trą­šomis (panašiai kaip žirniai). Nehumusingą dirvą galima truputį patręšti mėšlu (gausiai mėšlu tręštoje dirvoje užtrunka pupelių vege­tacija). Be fosforo ir kalio trąšų, pupelėms reikia ir azoto trąšų, ypač augimo pradžioje, kol dar neišsivysčiusios gumbelinės bakte­rijos.

Sėja. Pupelės yra šilumamėgis augalas ir į atvirą dirvą sėjamos gegužės II pusėje, alyvoms sužydėjus, kai praeina šalnos ir dir­vos temperatūra 10 cm gylyje būna ne žemes­nė kaip 12° C. Vartojimo laikui pratęsti špa­raginės pupelės sėjamos keletą kartų kas 10 dienų iki birželio vidurio. Geriausiai sėti 2 eilių juostomis, paliekant tarp eilių 20 cm, tarp juostų — 50—60 cm, tarp augalu eilė­je — 5—7 cm. Į 1 m² reikia pasėti 4u -50 grūdų, t.y. 20—30 g sėklos. Sėjama 3—4 cm gyliu. Priežiūra. Pupeles reikia kaupti. Apkaup-tos pupelės tvirčiau laikosi ir neišvirsta nuo lietaus ir vėjo. Pirmą kartą kaupiama iki apa­tinio lapo pagrindo, antrą kartą — šiek tiek aukščiau. Per vegetaciją dirva turi būti puri ir nepiktžolėta.

Derliaus nuėmimas. Šparaginių pupelių ankštys skinamos nesubrendusios, plokščios, traškios (lenkiant lengvai perlūžta), dar netu­rinčios storų plaušinių siūlų ir pergamentinio sluoksnio. Tinkamiausias skynimo laikas, kai sėklos yra ne didesnės už kviečio grūdą (per­augusios šparaginės pupelės esti neskanios). Ankštys skinamos nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio. Paprastomis sąlygomis ankštis galima laikyti ne ilgiau kaip parą (jos greitai perbręsta, kietėja ir džiūsta); žemesnėje tem­peratūroje (apie 0°C) ir didelio santykinio drėgnumo (apie 90%) ore — 5—7 paras. Gliaudomosios pupelės raunamos, pageltus ankštims ir sunokus grūdams. Nurautos suri­šamos į pėdelius ir džiovinamos vėjo prapu-čiamose pastogėse.