Gėlių auginimas ir priežiūra inspektuose ir šiltnamiuose

 
gėlių auginimas
gėlių auginimas

Gėlių auginimas ir priežiūra inspektuose ir šiltnamiuose

Gėlėms augti reikia šviesos, šilumos, gryno oro, drėgmės ir maisto medžiagų. Joms laisvai augant lauke, šių reikalavimų lyg ir nepastebime; kitaip yra su gėlėmis, augančiomis inspektuose bei šiltnamiuose. Šioje uždaroje aplinkoje tuojau išryškėja, ko joms trūksta ir kokia priežiūra joms reikalinga.

Daigų pikavimas. Auginant gėles, be daigų pikavimo negalima apsieiti. Pikuojamiems daigams suteikiama daugiau erdvės, švie­sos, maisto ir sustiprinamos jų šaknys. Pikuoti daigai būna stip­resni ir, pasodinti į nuolatinę vietą, geriau prigyja. Kai kurių gėlių daigai, (begonijų, raktažolių, ciklamenų) pi­kuojami 2—3 kartus. Daigai paprastai pikuojami tada, kai jie pradeda leisti trečiąjį lapelį. Antrą kartą pikuojama, maždaug pra­ėjus dviem savaitėms po pirmojo pikavimo. Šie protarpiai gali būti ilgesni ar trumpesni, nelygu kokių gėlių daigai pikuojami ir kaip gerai jie vystosi.

Pikuoti nesudėtinga. Žemė, kur bus pikuojami daigai, turi būti lengvesnė ir drėgna (palaistyta).

Smulkūs daigai (begonijų, lobelijų, gloksinijų, kalceolarijų) pikuojami dviem pagaliukais, nes, pirštais imant, juos galima su-maigyti. Paprastai iš vieno pagaliuko padaromas smaigelis, o kito pagaliuko galas įskeliamas, ir į įskėlimą įspaudžiamas daigo stie­belio storio šipuliukas,— tuo būdu antras pagaliukas pasidaro dvišakas.

Raunant daigus, dvišakas pagaliukas pakišamas po lapeliais taip, kad stiebelis patektų tarp įskėlimo, tada su antruoju pagaliu-ku-smaigeliu daigas palengva iškeliamas. Toliau daigo šaknelės viršūnėlė nugnybama, ir ta pačia dvišake daigas perkeliamas į naująją vietą. Prieš tai žemėje smaigeliu padaroma duobutė. Į duobutę daigas įleidžiamas kiek giliau, negu buvo anksčiau, ir smaigeliu apspaudžiama žemė, kad daigas tvirtai laikytųsi.

Stambesni daigai su stambesniais lapeliais pikuojant išimami pirštais. Smaigelis reikalingas daigui iškelti ir duobutei padaryti.

Kad daigai užimtų mažiau vietos, jie pikuojami eilutėmis vie­nas nuo kito 2—4 cm atstumu dėžutėse šachmatine tvarka. Atstu­mai tarp daigų priklauso nuo daigų dydžio ir jų augimo intensy­vumo. Išpikuoti daigai palaistomi ir, kol prigyja, laikomi pavėsyje.

Persodinimas. Gėlių persodinimas turi labai didelę reikšmę jų augimui ir vystymuisi. Pakeitus gėlei vazoną ir žemę, geriau pri­eina prie šaknų oras ir ji lengviau įsisavina maisto medžiagas.

Daugiausia gėlės persodinamos kovo—balandžio mėnesiais, kai pasibaigia jų ramybės laikotarpis ir jos pradeda augti. Šiltose pa­talpose gėlės persodinamos anksčiau, šaltose — vėliau. Žydinčios gėlės persodinamos po peržydėjimo, lapus metančios ir svogūni­nės — pageltus lapams. Mažas gėles reikia persodinti kasmet, di­deles — kas 3—5 metai, o labai dideles (palmes) galima persodinti net kas 10 metų.

Persodinimas gali būti pilnas ir nepilnas. Pilnas persodinimas yra tada, kai gėlei duodamas naujas didesnis vazonas, pakeičiama žemė, šaknys išpurtomos iki nuogumo. Nepilnas persodinimas yra tada, kai gėlei paliekamas tas pats vazonas, nuo šaknų nuimamas tik žemės paviršius ir naujos žemės užpilama tik tiek, kiek telpa vazono šonuose ir viršuje.

Negalima gėlės sodinti į per didelį vazoną. Tokiame vazone gėlė kuri laiką sustoja augusi, žiedai būna nenormalūs, žemė su­rūgsta. Vazonas turi būti tokio dydžio, kad, į jį įstačius senąjį va­zoną, kraštuose dar lengvai būtų galima užkišti pirštus. Prieš vartojant  naują  molinį  vazoną  patartina  nors  keletui   valandų pamerkti Į vandenį, kad vėliau tni ižii iu sugertų drėgmės, kurios reikia gėlei.

Persodinant gėles į senus vazonus, reikia juos geidi išvalyti, išplauti ir bent 5—10 minučių pamerkti į verdantį dezinfekuojantį vandenį, kad žūtų kenkėjų ir ligų pradai.

Išdezinfekuoto vazono dugne paruošiamas drenažas vandens pertekliui nutekėti ir orui prieiti prie gėlės šaknų. Drenažas daro­mas taip: ant skylutės vazono dugne uždedama sudužusio vazono šukė, užpilama žvyro, plytų skeveldrų ir medžio anglies gabalėlių. Mažuose vazonėliuose drenažas turi užimti ne daugiau kaip 1—2 cm aukščio, o dideliuose — 3—5 cm. Ant paruošto drenažo žemių mišinys pilamas taip, kad viduryje pasidarytų šioks toks pakilimas.

Prieš persodinant gėlę reikia gerai palieti. Susigėrus vandeniui, dešine ranka gėlė apverčiama ant delno. Paskui, kaire ranka pri­laikant, vazonas lengvai pastuksenamas į stalo kraštą ir gražiai nuo šaknų nuimamas. Apipuvusios, nesveikos, nulaužytos augalo šaknys aštriu peiliu išpiaustomos, ir iš jų smaigeliu pašalinama sena, supuolusi žemė. Storų, mėsingų gėlių šaknų apipiaustyti ne­reikia. Nepatariama apipiaustyti taip pat gėlių su silpnomis šakni­mis. Ligūstai reaguoja į šaknų apipiaustymą palmės, kai kurie spygliuočiai, svogūniniai ir daugelis kitų gėlių.

Sutvarkius šaknis, gėlė įstatoma į paruoštą vazoną, šaknys gra­žiai išdėstomos ir pilamas žemių mišinys (gėlė laikoma kaire ran­ka, žemė pilama dešine), kuris kraštuose prispaudžiamas medine mentele.

Persodinant svarbu, kad gėlė būtų vazono centre ir nebūtų per giliai arba per sekliai pasodinta. Vazono viršuje neturi būti žemės kaupo, o atvirkščiai, turi likti vietos vandeniui laikytis (mažuose vazonėliuose 1 cm, o dideliuose — 2—3 cm).

Persodinta gėlė gausiai paliejamą ir, kol prigyja, laikoma pa­vėsyje.

Genėjimas. Gėlių genėjimas turi didelę reikšmę stiprių, gražių, gausiai žydinčių kerų išauginimui.

Gėlės šaknys vazone negali taip išsivystyti, kaip dirvoje, ir pakankamai maitintis. Todėl, nugenėjus šakutes bei ūglius, žemiau likę pumpurai gauna daugiau maisto ir gali geriau augti.

Genima paprastu sodininkystės peiliu ar žirklėmis.

Mažų gėlių, išaugintų iš sėklų arba vegetatyviniu būdu, viršū­nėlė nukerpama virš 4—5 lapelio. Likę pumpurai sprogsta ir iš jų išauga šoninės šakutės, kurios sudaro gėlei vainiko pradžią.

Didelės gėlės genimos trumpai ir ilgai. Trumpai — nuplaunama 2/3—3/4 ūglių ilgio ir ilgai — nupiaunama Vs—U ūglių ilgio. Nu­pjaustytieji ūgliai laikinai sustoja augę. Jei pumpurai, esantieji žemiau piūvio, silpnai išsivystę, jie neauga ilgesnį laiką, o jei stip­riai išsivystę — greičiau sprogsta ir pradeda augti.

Normaliose sąlygose pumpurai esti geriausiai išsivystę viduri­nėje ūglio dalyje.Ūgliai, nugenėti pavasarį, prieš pradedant gėlėms augti (esant gerai išsivysčiusiems pumpurams), nesustoja augę. Vėliau, įpu­sėjus gėlių augimui, nugenėtų ūglių augimas labai atsilieka, o rudenį nugenėti ūgliai pradeda augti tik kitą pavasarį. Taigi geriausia gėles genėti pavasarį, tai yra prieš pradedant joms augti.

Norint išauginti gražų gėlės vainiką, stipriai augantieji ūgliai nupiaunami ties silpnai išsivysčiusiais pumpurais, o silpnai au-gantieji ūgliai — ties gerai išsivysčiusiais pumpurais, paliekant viršutinį pumpurą toje uglio pusėje, kurioje norima, kad išaugtų šakelė.

Jei vainikas pakankamai tankus, tai šakeles, augančias į jo vidų, reikia pašalinti.

Genėjimas turi įtakos ne tik gėlės augimui, bet ir žiedų koky­bei. Todėl genint reikia atsižvelgti į tai, kurioje vietoje yra žie­diniai pumpurai (ant senų šakų ar jaunų ūglelių) ir kada žydi.

Vasarą žydinčios gėlės (fuksijos) genimos anksti pavasarį. Šiuo laiku pašalinamos visos sausos, silpnos jų šakutės, o stiprios-— trečdaliu sutrumpinamos.

Mirtos, ožekšniai, laurų medžiai ir kitos visad žaliuojančios gė­lės genimos per vasarą kelis_ kartus, nugnybant pirštais arba nu­kerpant žirklutėmis jaunus ūglelius, kad išaugtų gražus, tankus vainikas. Genint chrizantemas, ypač stambiažiedes, svarbiausia iš­plaunami šoniniai ūgliai.

Gėlių, kurių žiedai susidaro ūglio viršūnėje (hortenzija), ge­nėti negalima. Tokių gėlių šalinami tik silpni, neišsivystę, pažeisti ūgliai ir sudžiūvusios šakutės.

Bendrų genėjimo taisyklių visoms gėlėms duoti negalima, nes kiekviena gėlė turi savo augimo eigą ir reikalavimus.

Pririsimas. Norint išauginti gražią neiškrypusią gėlę, reikia ją formuoti, pririšant prie medinės lazdelės.

Gėlės pririšamos prie 50—80 cm ilgio (lazdelės ilgis priklauso nuo gėlės aukščio) ir 1 cm storio apvalių lazdelių plaušais arba kitokia minkšta, estetinio vaizdo negadinančia medžiaga.

Gėlės, turinčios vieną stiebą, ištiesinamos ir pririšamos prie lazdelės keliose vietose. Tvarkant krūminės formos gėlę, pirmiau­sia prie lazdelės pririšamas pagrindinis stiebas, o kiti pritraukia­mi tik tiek, kad negadintų gėlės išvaizdos. Pririšant negalima su­spausti gėlės lapų ir jaunų ūglių, kurie nuo to nyksta.

Plovimas. Nešvarios gėlės ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir pačios nyksta. Ant nešvarių gėlių veisiasi amarai, voratinklinė er-kutė, skydamariai ir kiti kenkėjai. Tokias gėles ir ligos labiau puola.

Todėl gėles, ypač visad žaliuojančias (fygmedžius, filodendrus, palmes), reikia sistemingai kas 3—4 savaitės plauti. Gėlės lapai plaunami iš viršaus ir iš apačios. Plauti galima gumine kempinę, minkštu šepetėliu ir paprastu skudurėliu. Patariama naudoti drung­ną lietaus vandenį, kurį keletą kartų reikia pakeisti.

Labai  nešvarias gėles reikia plauti 3% žaliojo muilo tirpalu ti po keliu valandų nupurkšti švariu vandeniu.

Svariai turi būti laikomi, ne tik gėlės, bet ir vazonai, kuriuos taip pat reikia nuplauti šiltu vandeniu ir gerai nutrinti šepečiu. Vazono paviršiuje atsiradusias samanas reikia pašalinti ir^žemę supurenti mediniu smaigeliu. Pašalinami taip pat nužydėję žiedai, pageltę lapai ir sausos šakutės.

Laistymas ir purkšlimas. Gėlėms vienodai kenkia vandens per­teklius ir nepriteklius. Gėles laistyti reikia priklausomai nuo jų prigimties, išsivystymo ir nuo sąlygų, kuriose jos auga. Vasarą gėlėms reikia vandens daugiau, žiemą — mažiau.

Tik ką persodintos ir ligų pažeistos gėlės ramybės laikotarpiu laistomos saikingiau.

Kaktusai, alijošiai, azalijos ir kitos gėlės su sultingais ir odiš-kais lapais mažiau sunaudoja vandens, negu gausiai žydinčios s_u dideliais lapais. Svogūninės gėlės geriau pakenčia vandens tru­kumą, negu perteklių. Tuo tarpu paparčiai perdžiovinti sunyksta.

Kada gėles reikia laistyti, priklauso nuo žemės sausumo. Sausa žemė susmegusi, netrupa, o drėgna trupa ir esti puri. Be to, pa­kėlus vazoną su gėle, iš jo svorio galima spręsti, ar reikia laistyti. Sunkus vazonas reiškia, kad drėgmės yra pakankamai, lengvas,— kad drėgmės trūksta. Barškinant pirštais į indo šoną, skardus ir aiškus skambesys rodo, kad gėlę lieti reikia, o duslus,—kad ne­reikia.

Gėlėms laistyti tinka minkštas be kalkių ir druskų vanduo (lie­taus, upės, tvenkinio). Vanduo turi būti švarus ir nešaltas.

Vasarą geriau gėles laistyti vakare, o žiemą — rytą. Jei vasarą gėlių augimo metu žemė vazonuose išdžiūsta labai greit, laistyti reikia du kartus — rytą ir vakare.

Žiemą gėlės laistomos rečiau — 2—3 kartus per savaitę. Žino­ma, tai priklauso nuo patalpos temperatūros ir gėlės savybių. Perlieti gėles yra kenksminga, ypač žiemos metu.

Gėlės laistomos tiek, kad vazone sudrėktų visa žemė. Gėlės ne tik laistomos, bet ir purkščiamos. Purkštimas sudrėkina aplinkos orą ir karščių metu sumažina vandens garavimą. Augimo metu gėlės purkščiamos rytą ir vakare. Purkščiama pulverizatoriumi, rankiniu švirkštu arba šliauką. Nepatartina purkšti gėlių su sto­rais plaukuotais lapais (gloksinijų), nes tokių gėlių lapai nuo purkštimo pradeda gesti.

Šviesos, oro, drėgmės ir temperatūros reguliavimas. Dauguma pas mus auginamų gėlių yra kilusios iš įvairių kraštų ir įvairių kli­mato sąlygų (Pietų Amerikos, Australijos, Afrikos, Japonijos, Vi­duržemio jūros pakraščių, Tolimųjų Rytų), todėl joms reikia ir skirtingo šviesos, oro, drėgmės ir temperatūros režimo.

Šviesa turi didelę reikšmę. Žaliosios gėlių dalys, dalyvaujant saulės šviesai, anglies dvideginiui ir vandeniui, gamina organinę medžiagą, būtiną gėlėms vystytis. Saulės šviesa taip pat veikia jų cheminę sudėtį. Įvairioms gėlėms šviesos reikia nevienodai. Šviesos atžvilgiu jas, kaip ir visus augalus, galima suskirstyti į šviesomėges ir ūks-mines. Prie šviesomėgių priskiriami kaktusai bei kiti sukulentai ir maigalapės gėlės; prie ūksminių — aspidistra, paparčiai, smidras (Aspaiagus piumosus), chlorofitas, gebenė, zebrina ir kt. Tačiau tenka pabrėžti, kad gėlėms šviesos reikia įvairiose jų vystymosi fazėse nevienodai. Pavyzdžiui, suaugusios gėlės yra daugiau švie­somėges, negu daigai bei žolinės, su gležnais lapais gėlės, kurios pavasarį ir vasarą ypač šiltnamiuose dažnai apdega. Taip pat ap­dega ir kai kurių žydinčių gėlių žiedai (raktažolių). Deginančių saulės spindulių gėlės nepakenčia.

Todėl saulės šviesą augančioms šiltnamiuose gėlėms reikia re­guliuoti. Pavasarį ir vasarą karštomis, saulėtomis dienomis šiltna­mių langai uždengiami audekline medžiaga, užpavėsinami medi­niais ar nendriniais skydeliais, kuriuos apsiniaukusią dieną galima nuimti, arba aptaškomi kreida ir moliu.

Didelę įtaką gėlių augimui bei vystymuisi turi oro drėgmė, ypač sparčiausio augimo metu.

Nuo drėgmės kiekio priklauso transpiracijos intensyvumas. Kai šiltnamiuose yra nepakankamai drėgmės ir aukšta temperatūra, transpiracija padidėja, o tai sukelia gėlių vytimą. Jauni gėlių dai­gai gali ir visai išdžiūti.

Per aukšta oro drėgmė taip pat neigiamai veikia: sulaiko gėlių žydėjimą bei vaisingumą ir nepalankiai veikia jų apsidulkinimą. Oro drėgmę šiltnamiuose reikia reguliuoti. Kai šiltnamiuose maža drėgmės, praėjimo takus reikia kasdien 1—2 kartus laisty­ti ir rankiniu švirkštu arba šliauką purkšti pačias gėles. Ir at­virkščiai, esant per daug drėgmės, šiltnamius daugiau vėdinti, nelaistyti praėjimo takų ir duoti daugiau saulės šviesos (kol bus reikalingas drėgmės procentas).

Įvairioms gėlėms oro drėgmės reikia nevienodai. Tropinių kraštų gėlėms vasarą drėgmės reikia 80—90%, žiemą — 70—80 % r subtropinių kraštų gėlėms vasarą — 80—85%, žiemą — 60% ir kaktusams — 60—65 %.

Tam tikrus reikalavimus gėlės stato ir temperatūros atžvilgiu. Temperatūra nustato visus gyvybinius procesus, vykstančius gė­lių organizme: asimiliaciją, kvėpavimą, augimą. Kiekvienam gy­vybiniam procesui yra trys pagrindiniai taškai: temperatūrinis minimumas, žemiau kurio gyvybinis procesas apmiršta, temperatū­rinis optimumas, kuriame gyvybinis procesas vyksta greičiausiai bei palankiausiai, ir temperatūrinis maksimumas, virš kurio gyvy­binis procesas sustoja. Šios pagrindinės temperatūros įvairioms gėlėms yra nevienodos.

Aukštos temperatūros poveikyje gėlės nustoja galios uždaryti plačiai atsivėrusių žiotelių angas, dėl garavimo netenka daug van­dens ir išdžiūsta.

Į žemą temperatūrą gėlės taip pat reaguoja nevienodai. Atski­ros tropinių kraštų gėlės žūva jau 3—5° temperatūroje. Jos žūva dėl medžiagų apykaitos sutrikimo, Kai kurios subtropinių knislų gėlės Išlaiko nei  3-5° šalčio.

Daugumas gėlių, kilusių iš tropinių, ir subtropinių kraštų, gerai auga šillnamiuose, kuriuose esti 16—18° temperatūra. Kai kurioms lapuotosioms ir spygliuotosioms subtropinėms gėlėms reikia 8—14° ir dar žemesnės — 5—8° temperatūros.

Gėlėms kenkia ir staigūs temperatūros svyravimai, todėl, kur jos beaugtų, temperatūra turi būti pastovi.

Gėlių ramybės laikotarpis. Atsižvelgiant į gėlių temperatūros reikalavimus, jas galima skirti į dvi grupes: 1) žiemojančias atvi­rame lauke ir 2) žiemojančias patalpose. Prie žiemojančių patal­pose priklauso tropinių ir subtropinių kraštų visad žaliuojančios, lapus metančios ir paspartintam žydėjimui naudojamos gėlės.

Žiemojančias patalpose gėles taip pat galima skirti į dvi gru­pes: 1) žiemojančias šiltnamiuose bei kambariuose ir 2) žiemojan­čias rūsiuose bei kitose panašiose patalpose, turinčiose ne žemesnę kaip 0° temperatūrą.

Tropinių kraštų gėlės šiltnamiuose arba kambariuose augina­mos ištisus metus, o subtropinių kraštų visad žaliuojančios gė­lės — nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio. Vasarą jos būna lauke.

Gėlės, metančios lapus, naudojamos paspartintam žydėjimui ir kai kurios visad žaliuojančios (turinčios ramybės laikotarpį) žiemą laikomos rūsiuose arba kitose laikymui tinkamose pa­talpose (pelžiedės, ligustrai, hortenzijos, alyvos, tulpės, hiacintai, lelijos). Rūsiuose taip pat laikomos ir lauke auginamos šakniagum-binės gėlės (jurginai, gumbinės begonijos, gladiolai, montbre-cijos).

Rūsiuose ir kitose panašiose patalpose, kuriose gėlės laikomos ramybės laikotarpiu, turi būti 3—6° šilumos. Esant aukštesnei tem­peratūrai, patalpas reikia vėdinti.

Ramybės laikotarpiu gėlėms drėgmė taip pat turi labai dide­lės reikšmės, ypač šakniagumbinėms, svogūninėms gėlėms ir sėkloms.

Drėgmė matuojama psichrometru.

Atskiroms gėlėms drėgmės reikia nevienodai: jurginams, py-pytėms (kanoms) reikia 75—80% drėgmės, gloksinijoms, gumbi­nėms begonijoms, gladiolams, montbrecijoms (laikomoms rūsy­je)— 70—75% drėgmės, svogūninėms — 70—80% ir sėkloms — 60—65% drėgmės.

Jei rūsiuose ir kitose panašiose patalpose esti per daug drėg­mės, patalpas reikia vėdinti arba pakūrenti. Drėgmei sumažinti kartais naudojami chemikalai: sieros bei druskos rūgštys (V3 stik­linio indo pripilama nepraskiestos rūgšties ir pastatoma toje pa­talpoje). Ir atvirkščiai, esant mažai drėgmės, į patalpą statomi indai su vandeniu, laistomi praėjimo takai bei sienos ir 1—2 kar­tus per mėnesį laistomos pačios gėlės.

Rudenį į rūsius gėlės sunešamos kiek galint vėliau, prieš pat šalčius.     Prieš     sunešant     šakniagumbius     reikia     apdžiovinti 15—18° temperatūroje, o  lapus metančias gėles apvalyti ir api­purkšti Bordo skysčiu.

Pavasarį iš rūsio šias gėles reikia išnešti kiek galima anksčiau. Paspartintam žydėjimui naudojamos gėlės iš rūsio išnešamos pagal reikalą, kai norima, kad jos pražydėtų.

 

Taip pat skaitykite: