Eglė (Picea Dietr.)

Pušinių (Pinaceae) šeimos, visada žaliuojantieji, vidutinio aukščio arba aukšti medžiai. Laja netaisyklingo menturinio šakojimosi, tanki, piramidinė. Spygliai keturbriauniai, rečiau plokšti, spirališkal išsidėstę ant šakučių, prie iškilusių papėdžių susiaurėjusiu pamatu prisegti. Kankorėžiai cilindriški, ovaliniai arba kiaušiniški, nusvirę, prinoksta žydėjimo metu rudenį; tą patį rudenį arba žie­mą išberia sėklas, o vėliau ir patys nukrinta. Sėklos sudygsta po

2.. 4 savaičių. Jauniems daigams reikia sudaryti pavėsį. Medelyne

auginami iki 7—12 metų,  o vėliau, su žemės gumulu ant šaknų, persodinami   į  nuolatinę  vietą.   Jauni medeliai iki 10—15 metų auga lėtai. Gentyje yra 45 rūšys, augančios Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Lietuvos  savaime auga 1 rūšis, kitos intro­dukuotos.

Baltoji eglė (P. canadensis Britt.). Tėvynė — Šiaurės Amerika. Europon įvežta apie 1700 m. Medis 15—35 m aukščio, tankia piramidiška laja. Žievė pilkai ruda, lygi arba žvyniškai supleišėjusi. Spygliai keturbriauniai, 8—18 mm ilgio, melsvai žali arba sidab­riškai pilki, viršutinėje šakučių pusėje tankūs, pašiaušti; patrinti spygliai nemaloniai kvepia. Kankorėžiai cilindriški, 30—60 mm Ilgio, jauni—šviesiai žali, subrendę — šviesiai rudi.

Kankorėžiai subręsta žydėjimo metais rudenį, išbarstę sėklas, pradeda kristi. Sėklos nepraranda daigumo kelerius metus. Jauni medeliai auga gan greitai, vėliau, apie 20 metus, augimas sulėtėja. Gyvena 250—350 m. Atspari šalčiams ir sausroms. Dirvožemiui ne­reikli, auga įvairios mechaninės sudėties dirvožemiuose, drėg­nuose ir sausuose. Mūsų respublikoje baltoji eglė parkuose augi­nama gana dažnai, visur auga gerai ir gausiai dera. Sėklos brandžios.

Baltosios eglės yra keliolika formų, iš jų dekoratyviniu požiū­riu vertingiausios šios: f. albertiana Beissn. turi siaurai piramidinę lają, spygliai ilgi, išauga iki 50 m; f. conica Rehder — žemaūgė, siaurai piramidine, kompaktiška laja, trumpais spygliais; f. pen­dula Čarr.— nulinkusiomis šakomis, rausva žieve ir tankiais mels­vai baltais spygliais; f. nana Carr.— krūmas iki 2 m aukščio, pla­čiai rutuliška, labai tankiai šakota laja ir trumpais spygliais; f. echiniiormis Beissn.— žemaūgė krūminė forma, kaip ežio pa­šiauštais spygliais, jauni augalai rutulio pavidalo, senesni suplokšlėję ir pasidaro panašūs į pagalves; f. fastigiata Beissn.— laja siau­ra aukštyn kylančiomis šakomis; f. coeiulea (Neis) Rehd. (P. alba glauca hort.) — laja kompaktiška, piramidiška, spygliai melsvai žali, sidabriškai pilki; ši forma ypač dekoratyviška.

Baltąją eglę, kaip dekoratyvinį medį, želdiniuose galima labai plačiai pritaikyti; ji tinka kontrastams landšafte sudaryti. Sodintina masyvais, didelėmis bei mažomis grupėmis ir pavieniui. Dėl  tankios  lajos  naudojama   gražioms   vidutinėms  ir aukštoms

gyvatvorėms, vaismedžių sodų ir kitoms apsauginėms užuovėjinėms juostoms. Žemaūgės jos formos gražios gazone netoli takų ir priekiniame plane,  kitų tamsių medžių fone.

Baltąją eglę reikėtų plačiau auginti, kaip ilgaamžį, nereiklų dirvai, atsparų šalčiams, vėjams ir iš dalies užterštam miestų orui medį.

Dygioji eglė (P. pungens Engelm.). Tėvynė — Šiaurės Amerika, Europon įvežta 1863 m. Medis 20—40 m aukščio. Laja piramidiška, taisyklinga, šakojasi menturiškai horizontaliai išskėstomis šako­mis; erdviai augančių medžių šakos nusileidžia iki žemės. Spygliai žali, melsvai žali arba sidabriškai pilki, 15—30 mm ilgio, ketur­briauniai, stori, kieti, dygūs, ant šakučių pašiaušti. Pirmamečių ūglių spygliai būna šviesių spalvų, dėl to šios formos vadinamos sidabrinėmis eglėmis. Senesnių medžių spygliai yra nelabai melsvi ar sidabriški. Kankorėžiai nusvirę, 5—10 cm ilgio, cilindriški, bekočiai, jauni esti žalsvi, subrendę — šviesiai rudi; subręsta žydėjimo metais rudenį ir, išbarstę sėklas, lieka kaboti iki kito rudens. Šalčiams, vėjovartai atspari. Šviesomėgė, dirvožemiui nereikli, au­ga įvairiuose dirvožemiuose, gyvena iki 400 m. Neblogai augai miestuose ir pramonės rajonuose, pakęsdama dūmus bei užterš­tą orą.

Lietuvoje dažnai auginama mažuose ir dideliuose želdiniuose„ Auga gerai, dera, sėklų daigumas neaukšto procento. Dauginama sėklomis, skiepijimu ir ūgliais.

Gražiausios formos: f. argentea Beissn.— sidabrinė forma. Jau­nų ūglių spygliai sidabriškai balti. Šakojasi horizontaliai, menturė-mis; melsvoji forma — f. glauca Beissn. Melsvai žaliais spygliais, kurie ir žiemą nepakeičia spalvos; f. Kosteriana Mast.— nusviru­siomis šakomis; melsvai žaliais spygliais.

Dygiosios eglės sidabrinės ir melsvaspyglės formos savo deko­ratyvinėmis savybėmis užima pirmaujančią vietą kitų spygliuočių medžių tarpe. Jos sodintinos parkuose ir soduose laisvomis mažo­mis grupėmis tamsių spygliuočių arba lapuočių fone, skveruose, tarpkvartaliniuose ir sodybų želdiniuose, akcentams ir prie pasta­tų — pavieniais medžiais, erdviai gazone.

Dygiosios eglės dekoratyvinės formos auginamos iš sėklų, ta­čiau maža dalis sėjinukų esti melsvais arba sidabriškais spygliais. Geriausia dauginti sumedėjusiais ūgliais šiltnamiuose arba skie­pyti į paprastąją eglę.

Paprastoji eglė (P. excelsa Link.). Medis 25—50 m aukščio, tie­siu liemeniu, smailiaviršūne, piramidiška laja, pavieniui erdviai augančių medžių ilgos šakos nusileidžia iki žemės. Spygliai ketur­briauniai, tamsiai žali, blizgantys, 10—25 mm ilgio. Kankorėžiai ci­lindriški, 100—160 mm ilgio, 30—40 mm skersmens, nusvirę, su­brendę rudi. Sėklas išberia antrojoje žiemos pusėje. Sėklos sudygs­ta po 3—4 savaičių. Iš pradžių auga lėtai, tik nuo 10—20 amžiaus, metų auga greičiau. Gyvena 250—300 m. Šaknų sistema paviršinė, dėl to vėjovartai eglė neatspari. Geriausiai tarpsta derlinguose pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Pakenčia dalinę ūksmę.. Užterštam miestų orui neatspari.

Paprastosios eglės yra daug dekoratyvinių formų, iš jų vertin­gesnės šios: f. virgata (Jacq.) Caspary — gyvatšakė forma. Medis retai išsidėsčiusiomis, į rimbus panašiomis šakomis. Spygliai ilgi, stori, pasišiaušę; f. pendula Jacq. et Herr.— neaukštas medis, svyruokliška laja; f. inveisa Beissn.— žemas medelis iki žemės nu­svirusiomis, tankiomis šakomis; f. echiniiormis hort.— žemaūgė,, rutuliška arba kupsto pavidalo forma, trumpomis, tankiomis šaku­tėmis. Spygliai ilgi, gelsvai žali, aplink visą šakutę pasišiaušę, dėl to krūmelis panašus į ežį; f. tabulifoimis Carr.— žemaūgė, pažemiu horizontaliai paskleistomis, laibomis šakutėmis, į stalą panaši forma; f. nana Carr.— kūgio arba rutulio pavidalo, tankiomis, stačiomis šakomis ir trumpomis storomis šakutėmis; f. Maxwelii Maxw.— žemas, trumpomis, standžiomis šakomis krūmas,” f.  compacta hort.— žemaūgė, plačiai’ kūgiška, tankiašakė forma; I. Gregoryana hort.-žemas, tankus plonašakis, apskritokas krū­melis; f. aurca Carr.— gelsvais spygliais.

Paprastoji eglė želdiniuose plačiai pritaikoma: apsauginėms, juostoms apie vaismedžių sodus, fermas ir sodybas, pagal gele­žinkelių linijas. Parkuose sodinama masyvais, grynomis ir mišrio­mis grupėmis su kitais spygliuočiais ir lapuočiais medžiais. Ji gerai pakelia karpymą, už tai iš jos sudaromos tankios, gražios gyvatvo­rės. Kai kurios eglės formos tinkamos sodinti spygliuočių grupių išbaigimui, priekiniame plane, pavieniui gazone, o žemiausios že­maūgės formos priderinamos prie žolinių augalų alpinariumuose.

Serbinė eglė (P. Omorica Purk.). Tėvynė—Jugoslavija ir Va­karų Bulgarija._Medis 20—40 m aukščio, liekna, siaurai piramidiška, smailiaviršune laja. Viršūninės šakos trumpos, aukštyn kylan­čios arba horizontaliai augančios, apatinės — nusileidžiančios iki žemės. Spygliai plokšti, buki, 10—20 mm ilgio, iš viršaus tamsiai žali,_ blizgantys, apačioje balzgani. Kankorėžių daug, jie auga viršūninėse šakose, esti nusvirę, jauni yra juosvi violetinio atspal­vio, subrendę — rudi. Kankorėžiai subręsta spalio mėnesį, sėklas išbarsto sekančių metų pavasarį ir dar palieka kaboti ant medžio 1—2 metus. Sėklos sudygsta po 3—5 savaičių. Auga kiek greičiau už paprastąją eglę. Šalčiams, vėjovartai atspari. Vidutiniškai ūksminė. Dirvožemiui nereikli. Ilgaamžė — gyvena iki 300 m.

Lietuvos želdiniuose retai auginama. Serbinė eglė, turinti strėliškai nusmailėjusią, grakščią lają, yra vienas gražiausių spyg­liuočių dekoratyvinių medžių. Ji itin efektyvi, pasodinta pavieniui ir mažose grupėse. Reikėtų plačiau ją auginti soduose ir parkuose, nes labai vertinga, atspari užterštam dūmais bei dujomis miesto orui ir dėl to ją galima auginti ir pramonės rajonų želdiniuose.