Blog

Pušis (Pinus L.)

Pušinių {Pinaceae) šeimos. Visada žaliuojantieji vienanamiai, įvairaus dydžio medžiai. Jaunų medžių lajos esti kūgiškos arba ci­lindriškos, senų — skėtiškos arba rutuliškos. Spygliai žali, ilgi, po 2—3 arba 5 kuokštuose. Pušų yra apie 100 rūšių, paplitusių Šiau­rės pusrutulio vidutinio klimato zonoje. Pušys dauginamos sėklo­mis. Lietuvoje savaime auga 1 rūšis.

Juodoji pušis (P. nigia Ava.,). Tėvynė — Vidurio Europa. Me­džiai 20—30 m aukščio, tiesiu liemeniu, kūgiška ar rutuliška, pla­čia arba senų — skėtiška laja. Spygliai 80—140 mm ilgio, tamsiai žali, standūs. Kankorėžiai bekočiai, 50-^80 mm ilgio, ovališki arba kiaušiniški, pilkai rudi, po 2—4 ant šakų prisegti. Dirvožemiui ne­reikli. Gyvena iki 600 m. Auginama iš sėklų. Lietuvos parkuose dažna, auga gerai, dera, sėklos brandžios. Šalčiams ir užterštam miesto orui atspari.

Sodintina parkuose ir miškuose-parkuose mažais masyvais, grupėse ir pavieniais medžiais, efektyvi pasodinta prie šviesių pastatų.

Kalninė pušis (P. montana Mill.). Tėvynė — Pietų ir Vidurio Europos kalnai. Neaukštas medis arba krūmas, ratu paskleistais, prie žemės prigludusiais liemenimis, kurių viršutinės dalys auga užlenktai į viršų. Spygliai ryškiai žali, tankūs; išsidėstę po du. Kankorėžiai, po 2—3 prie šakučių prisegti, ovališki, 3—7 cm ilgio, subręsta antraisiais po žydėjimo metais, sėklas išberia kovo— birželio mėnesį ir ilgai dar lieka ant šakų. Kalninė pušis auga lėtai, gyvena iki 300 m. Šalčiams atspari, dirvožemiui nereikli. Auga net kopų pustomuose smėlynuose. Lietuvoje auginama de­koratyviniuose želdiniuose bei pajūrio kopose — Nidoje, Juod­krantėje ir Palangoje. Sodintina spygliuočių grupių pakraščiuose laisvai gazone, grupėse, derintina alpinariumo sodiniuose. Kedrinė pušis (P. cembra L.). Tėvynė — Vidurio Europos kalnai. Medis 10—25 m aukščio, liemuo tiesus; jaunų žievė — lygi, pilka, vėliau pasidaro pilkai rusva, suaižėjusi. Laja 4—8 m pločio, tanki, taisyklinga, kūgiška arba cilindriška, jaunų medžių siaurai pira-midiška. Spygliai tamsiai žali, 50—100 (120) mm ilgio, švelnūs, iš­augę puokštelėmis po 5, ant medžio išsilaiko 3—5 metus. Kanko­rėžiai ovališki arba kiaušiniški, buki, 50—80 mm ilgio, 35—50 mm skersmens. Sėklos rausvai rudos, 8—12 mm ilgio, kietu kevalu, be sparnelių, valgomos. Kankorėžiai prinoksta antrųjų metų rudenį. Dauginama sėklomis, kurios sėjamos, tuoj surinkus, rudenį, arba per žiemą stratifikuojamos ir sėjamos į lysves pavasarį. Auga labai lėtai, gyvena iki 400—1000 m. Geriausiai auga pakankamai drėgname derlingame priemolio dirvožemyje. Šaknys gerai išsi­vysčiusios; medis vėjovartai ir šalčiams atsparus. Pakenčia ūks­mę, bet saulėtoje vietoje išaugina gražesnę, taisyklingesnę lają. Užterštam miesto orui vidutiniškai atsparus.

Lietuvoje kedrinė pušis auginama gan dažnai.                 _

Sodintina grupėmis, derinyje su šviesiais lapuočiais — beržais, šermukšniais. Efektyvi pasodinta pavieniui arti šviesių pastatų ir laisvai gazone.                                                                  .   .

Paprastoji pušis (P. silvestris L.). Paplitusi Europoje ir Sibire. Medis 20—40 mm aukščio, tiesiu liemeniu, jaunų —laja siaurai pi;-ramidiška, senų medžių — rutuliška arba skėtiškai paplokščia,. Spygliai melsvai žali-, standūs, piūkliškais kraštais, 40—80 rnm il­gio Kankorėžiai pavieniai arba po 2—3, kūgiški, nusvirę. Svieso-mėgė, dirvožemiui nereikli, auga sausuose smėlynuose. Šaknys ilgos ir gilios; vėjovartai ir šalčiams atsparios. Jauna auga sparčiai, vėliau lėtai. Gyvena iki 300—350 m. Užterštam miesto orui neat­spari. Tinka miškų-parkų masyvams užsodinti, parkuose didelėmis grynomis ir mišriomis spygliuočių grupėmis. Siblrinė pušis (P. sibirica (Rupr.) Mayr). Tėvynė — Rytų Euro­pa, Uralas, Sibiras. Medis 35 (40) m aukščio. Laja apie 5—10 m pločio, tanki, taisyklingo menturiško šakojimosi, aukštyn kylan­čiomis Šakomis. Jaunų medžių laja piramidiška, smailiaviršūnė, suaugusių — kiausiniška. Spygliai tamsiai žali, standūs, 6—13 mm ilgio, po 5 kuokšteliuose, ant medžio išsilaiko 3—5 metus. Kanko­rėžiai 60—130 mm ilgio, 50—80 mm skersmens, kiaušiniški. Sėk­los 12—14 mm ilgio, tamsiai rudos, kietu kevalu, be sparnelio, valgomos. (Prekyboje sėklos vadinamos kedriniais riešutėliais.) Kankorėžiai prinoksta antraisiais žydėjimo metais. Dauginama sėklomis.

Auga lėtai, ypač iki 10—15 m., gyvena iki 500 m. Šalčiams atspari, ūksminė. Auga įvairiuose dirvožemiuose, bet geriausiai tarpsta derlingame drėgname priemolyje. Kedrinės pušies atspa­rumas užterštam miesto orui dar neištirtas.

Mūsų respublikoje retai auginama. Vertingas dekoratyvinis medis, didesniuose želdiniuose galima plačiai auginti. Ji labai pa­naši į kedrinę pušį.

Veimutinė pušis (P. strobus L.). Tėvynė -v- Siaurės Amerikos Rytai. Europon įvežta 17 a.

Medis 30—40 (50) m aukščio, lieknu liemeniu, pilkai žalia, ly­gia žieve, kuri senų medžių patamsėja ir suaižėja. Laja apie 5—10 m pločio, menturiškai šakota, jaunų medžių glausta, pira­midiška, senesnių plačiai kūgiška arba skėtiška, horizontaliai iš­skėstomis šakomis. Jaunos šakelės laibos, lanksčios, teikia medžiui ypatingo grakštumo. Spygliai melsvai žali, minkšti, švelnūs, 50—120 (140) mm ilgio ant plonų ūglių, po 5 kuokšteliuose. Kan­korėžiai cilindriški, dažnai lenkti, ištįsę, nusvirę, 80—200 mm il­gio, subrendę pilkai rudi, sakuoti. Subręsta sekančių metų rudenį. Sėklos 5—7 mm ilgio, rudos, siauru sparneliu. Dauginama sėklo­mis, kurios prieš sėją stratifikuojamos 3—4 mėn.

Auga greitai, gyvena 150 metų ir daugiau, šviesomėgė. Geriau­siai auga pakankamai drėgname priesmėlio ir priemolio dirvože­myje. Šalčiams atspari. Lietuvoje daug kur auginama parkuose ir miškuose. Auga gerai, dera, sėklos brandžios.

Veimutinės pušies atsparumas užterštam miesto orui dar ga­lutinai neištirtas. Veimutinė pušis — vertingas dekoratyvinis, grei­tai augantis medis. Sodintina didelėmis grupėmis į parkus ir miš-kus-parkus, derinant prie kitų spygliuočių medžių, pavieniui erdviame gazone ir prie šviesių pastatų. Daug žalos jai padaro, dažnai ir visai pražudo parazitinis grybas — veimutrūdė.