Šermukšniai

Šermukšnis — visiems pažįstamas augalas. Auga miškuose, pakelėse, pagrioviuose, sodybose, parkuo­se. Turi daug biologiškai aktyvių medžiagų — ka­rui ino, vitamino C, pektinų. Vaisiai, lapai, žievė turi gydomųjų savybių ir  naudojami  liaudies medicinoje. Tačiau vaisiai labiausiai vertinami konservų pramonėje. Daug vertingų produktų iš šermukšnių pasigamina šeimininkės. Tinka džiovinti. Be to, šer­mukšnis labai dekoratyvus.

Mūsų krašte paplitęs paprastasis šermukšnis išauga 4—10 m aukščio. Žydi birželio mėnesį. Vaisiai — rutuliški sėklavaisiai, raudonai oranži­niai, sultingi, aitroko skonio. Tačiau tai nėra blo­gybė. Po šalnų vaisių kartumas sumažėja, o jei vis tiek kartūs, prieš vartojimą 2—3 kartus nuplikinami verdančiu vandeniu.

Saldžiavaisių šermukšnių vaisiai saldesni bei  stambesni  už  paprastųjų  ir  beveik  nekartus.

Lietuvoje yra ir kitų introdukuotų šermukšnių rūšių (švedinis, miltingasis ir kt.), bet jie turi dau­giau dekoratyvinę reikšmę. Geriausi vaisiai yra paprastojo ir saldžiavaisio šermukšnių.

Dirvos atžvilgiu šermukšniai nereiklūs. Ge­riausiai auga humusinguose, pakankamai drėgnuo­se dirvožemiuose. Gyvena 100—200 metų. Šalčiams atsparūs.

Šermukšniai, būdami tos pačios šeimos augalai kaip vaismedžiai, turi bendrų kenkėjų. Auginant juos sode ar arti sodo reikia prižiūrėti taip pat, kaip ir kitus vaismedžius.