Šermukšnis — visiems pažįstamas augalas. Auga miškuose, pakelėse, pagrioviuose, sodybose, parkuose. Turi daug biologiškai aktyvių medžiagų — karui ino, vitamino C, pektinų. Vaisiai, lapai, žievė turi gydomųjų savybių ir naudojami liaudies medicinoje. Tačiau vaisiai labiausiai vertinami konservų pramonėje. Daug vertingų produktų iš šermukšnių pasigamina šeimininkės. Tinka džiovinti. Be to, šermukšnis labai dekoratyvus.
Mūsų krašte paplitęs paprastasis šermukšnis išauga 4—10 m aukščio. Žydi birželio mėnesį. Vaisiai — rutuliški sėklavaisiai, raudonai oranžiniai, sultingi, aitroko skonio. Tačiau tai nėra blogybė. Po šalnų vaisių kartumas sumažėja, o jei vis tiek kartūs, prieš vartojimą 2—3 kartus nuplikinami verdančiu vandeniu.
Saldžiavaisių šermukšnių vaisiai saldesni bei stambesni už paprastųjų ir beveik nekartus.
Lietuvoje yra ir kitų introdukuotų šermukšnių rūšių (švedinis, miltingasis ir kt.), bet jie turi daugiau dekoratyvinę reikšmę. Geriausi vaisiai yra paprastojo ir saldžiavaisio šermukšnių.
Dirvos atžvilgiu šermukšniai nereiklūs. Geriausiai auga humusinguose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Gyvena 100—200 metų. Šalčiams atsparūs.
Šermukšniai, būdami tos pačios šeimos augalai kaip vaismedžiai, turi bendrų kenkėjų. Auginant juos sode ar arti sodo reikia prižiūrėti taip pat, kaip ir kitus vaismedžius.
