Vaismedžių genėjimas

Vaismedžių genėjimas
Vaismedžių genėjimas

Vaismedžių genėjimas : pagrindai

Genėjimo tikslas – tinkamai suformuoti vaismedį, palaikyti jį sveiką, reguliuoti jo augimą, derėjimą, pagerinti vaisių kokybę
ir apriboti vaismedžių augumą.

Jauni vaismedžiai genimi, kad, užaugtų norimos formos tvirtas vaini­kas, galintis išlaikyti gausų vaisių derlių ir neišlūžtų šakos, užėjus vėt­roms, liūtims. Jaunų vaismedžių tinkamu formavimu galima paankstinti jų derėjimo pradžią, pagausinti pirmąjį derlių.

Tik sveiki – medžiai yra gražūs ir produktyvūs. Sveiki jie esti tada, kai pašalinamos ligų pažeistos šakos ar jų dalys, kai pakankamai išreti­nami vainikai, kad į juos.gerai patektų šviesa ir purškiami chemikalai.

Per daug vešliai augantys vaismedžiai .menkiau dera ir atvirkščiai – per gausiai derantys prasčiau auga, pramečiuoja. Genėjimu daug šių trū­kumų galima pašalinti (sumažinti, derėjimo taškų skaičių ir sudaryti ge­resnes sąlygas likusiems vaisiams augti).

Dažniausiai tenka riboti vaismedžių augumą, nes aukštesnius kaip 3,5 – 4 m medžius sunku prižiūrėti, o tarpueiliuose reikalingas apie 2 m pločio
spindis („koridorius”).

Vaismedžių genėjimas gerų rezultatų duoda tuomet, kai genima taisyk­lingai. Todėl genėtojas turi gerai išmokti svarbiausias genėjimo taisykles, žinoti pagrindines vaismedžių dalis, jų paskirtį.

Liemuo ir šakos – pagrindinės vaismedžio dalys. Dažniausiai vaisme­dis turi vieną liemenį, tačiau atžaliniai savašakniai vaismedžiai gali turėti kelis liemenis. Liemens dalis nuo žemės iki pirmosios šakos vadinama kamienu. Mūsų šalyje nustatyta, kad tinkamiausias slyvų kamienas yra 0,5 – 1 m aukščio. Manoma, kad toks kamienas yra tinkamas obelims, o kriaušėms ir vyšnioms – žemesnis. Norint obelis ar kriaušes auginti aukštesniais kamienais, patartina jas skiepyti į „ištvermingų“ veislių vainiką arba kamieno viršutinę dalį. Vidurinioji liemens dalis yra šakota ir ji turėtų būti apie 0,5 m aukščio. Liemens viršūnė paliekama tik jauniems vaismedžiams – vėliau ji pašalinama. Iš liemens išaugę stambios skeletinės šakos vadinamos pagrindinėmis, smulkesnės – laikinomis. Pagrindines skeletines vaismedžio šakas reikia išlaikyti per visą jo amžių, o laikinas išgenėti retinant vainiką.

Pumpurai esti vegetatyviniai ir žiediniai. Vegetatyviniai yra maži, smailesni, išsprogę gali išauginti, ūglius, o neišsprogę – likti miegantys. Pastarieji gali išsprogti po kelerių, metų (patrumpinus šaką, apšalus, vais­medžiui ar pan ).

Žiediniai pumpurai būna storesni už vegetatyvinius ir išsprogę išaugina žiedą (kaulavaisinių) arba žiedą ir ūglį (sėklavaisinių).

Vaismedžių genėjimas. Inventorius.

Genėjimo inventorius yra sekatoriai (sodo žirklės), genėjimo peilis, pjūklelis, gaidukas (sodo žirklės ant koto), galąstuvas ir kopėčios. Sekatorius – vienas iš reikalingiausių genėjimo įrankių, juo galima nukirpti iki 2 – 3 cm storio šaką, ypač kai ji lenkiama daromo pjūvio kryptimi. Genėjimo peilis reikalingas pjūklelio, padarytoms žaizdoms aplyginti.

Pjūkleliu išgenimos storesnės šakos, kurias išpjauti sekatoriumi sunku ar neįmanoma. Pjūklelio dantys turėtų būti nukreipti į rankenos pusę (kad pjautų tik traukiant pjūklelį į save). Gaidukas reikalingas genėti tiems metūgliams ar smulkioms šakoms, kurių negalima pasiekti sekatoriumi. Galąstuvų reikia turėti bent dviejų rūšių – stambiagrūdį ir smulkiagrūdį. Stambiagrūdis galąstuvas reikalingas suploninti ar išlyginti peilio ar sekatoriaus ašmenis. Smulkiagrūdžiu galąstuvu įrankiai galutinai išaštrinami, juo galandama ir darbo metu.

Genėjimo įrankiai turi būti gero metalo ir visuomet aštrūs. Aštriais įrankiais tinkamai padarytos žaizdos gerai ,gyja.

Didesnes kaip 2 cm skersmens žaizdas reikia tuojau užtepti sodo tepalu. Soduose, kur išplitęs Vėžys, žaizdas prieš užtepant reiktų dezinfekuoti 3% vario sulfato tirpalu prieš vegetacijos pradžią. Po genėjimo minėtu tirpalu reikia nu­purkšti visą vaismedį. Vėžiu užkrėstuose soduose žaizdas vietoj sodo tepa­lo galima tepti akseliniais dažais, nors žaizdą jie apdegina, tačiau ir išdezinfekuoja. Kur vaismedžių vėžys neišplitęs, žaizdas galima užtepti pokostiniais dažais.

Tinkamiausias genėjimo laikas yra pavasarį, sniegui nutirpus, iki pum­purų brinkimo. Vešliai augančius vaismedžius galima genėti jau sulapo­jusius (iki birželio vidurio), nes geriausiai, matyti džiūstančios ir apša­lusios šakos. Jos trumpinamos iki gerai sulapojusios dalies. Įgudę genė­tojai vaismedžius geni per visą vegetacijos laikotarpį. Tuomet pavasarį jie genimi mažiau.

Pagrindiniai gebėjimo būdai yra retinimas ir trumpinimas, papildomi – šakų atlenkimas ir deformavimas, liemens ar šakos žiedavimas, užveržimas viela ir kt.

Retinant išpjaunama visa šaka, metūglis. Retinimas mažiau skatina vaismedžių vegetatyvinį augimą.

Trumpinant pašalinama vaismedžio šakos, metūglio ar ūglio viršūnė. Trumpinamasis genėjimas skatina vegetatyvinių dalių šakojimąsi.

Atlenkimas horizontalia augimo kryptimi pristabdo šakų, metūglių ar ūglių augimą, skatina žiedinių pumpurų susidarymą. Ypač efek­tyviai augimą stabdo ir derėjimą skatina šakų deformavimas.

Išpjovus žievės žiedą ar užveržus viela, virš žiedo esančioje vainiko dalyje susidaro daugiau žiedinių pumpurų.

Kitos genėjimo priemonės yra vėžiniu ir kitų negyjančių žaizdų išoperavimas, įpjovimai virš ar žemiau pumpuro bei šakos.

Jaunų vaismedžių genėjimas. Patyrę sodininkai sako, kad. jaunus vais­medžius reikia genėti kuo mažiau, kad greičiau augtų ir anksčiau pradėtų derėti. Tačiau persodintus medelius visais atvejais tenka genėti daugiau, kad būtų atstatyta pusiausvyra tarp šaknų ir šakų.

Pastaruoju metu sodininkai vis labiau įsitikina, kad vienmečiai skiepai esti pranašesni už dvimečius. Vienmečiai obelų ir kriaušių (dažnai ir slyvų) skiepai esti be vainiko. Tokie obelų ir slyvų skiepai pirmaisiais sode augi­mo metais patrumpinami maždaug 1,1 m aukštyje, kriaušių — žemiau. Vasarą jiems auginamas vainikas. Skiepams su vainikais (dvimetukams) pagrindinių skeletinių šakų auginimui parenkami gerai išaugę, kuo vienodesnio stambumo 2 – 4 šoniniai metugliai. Jie iš liemens turi būti išaugę geru (apie 45°) kampu. Atrinkti metugliai trumpinami viename aukštyje nuo pusės iki trečdalio jų ilgio. Vertikaliau augantys metugliai trumpinami daugiau, horizontaliau augantys – mažiau, įvairiai patrumpin­ti vienodos augimo krypties metugliai vėliau auga skirtingai. Kiti (neatrinkti skeletinėms šakoms auginti) metugliai šalinami arba trum­pinami paliekant 2 – 4 pumpurus.

Pirmą vasarą sode augančių medelių genėti nepatartina. Tačiau ne vie­toje arba labai stipriai augančius ūglius kartais tenka atlenkti horizonta­liau arba juos pinciruoti (nugnybti viršūnę).

Antrais ir vėlesniais sode augimo metais vaismedžiai genimi nedaug. Ypač vengiama trumpinamojo genėjimo. Obelų ir slyvų šakų augimui re­guliuoti ir šakojimuisi pagerinti patariama vietoj trumpinimo metūglius atlenkti arba deformuoti. Kriaušių šakų atlenkti nerekomenduojama, nes pradeda augti vilkūgliai. Tuo laikotarpiu reikia šalinti arba atlenkti išaugūsius konkurentus (šalinama, kai vainikas tankus, atlenkiama – kai retas).

Vaismedžiai auginami įprastos (apvalios) arba plokščios formos vai­nikais. Įprastu vainiku auginama, kai tarpueiliai esti ne siauresni kaip 6 m. Kai tarpueiliai siauresni, vaismedžiai auginami plokščiais vainikais.

Įprastas vaismedžių vainikas gali būti keturių formų: artimas natūra­liam, aukštinis – retašakis, verpstinis ir kombinuotas. Visų šių formų vainikų šakos auginamos maždaug simetriškai, pasiskleidusios į visas puses.

Kad vaismedžiai būtų artimos natūraliam vainikui formos, jiems lei­džiama augti beveik natūraliai. Pagrindinis darbas čia yra vainiko retinimas ir per daug augančių šakų bei vaismedžio viršūnės trumpinimas. Taip formuojami vaismedžiai užauga per daug aukšti, negražiais vainikais, bet anksti pradeda derėti. Pradėjus vaismedžiams gausiai derėti, stipriu genė­jimu vainikus galima sutvarkyti, vaismedžius pažeminti.

Aukštiniam-retašakiam vainikui formuoti apatinės dvi trys šakos gali būti auginamos iš gretimų pumpurų, o likusios (iki 5 – 6) – praretintai. Visi metugliai, atrinkti skeletinėms šakoms auginti, trumpinami maždaug trečdaliu. Dėl to šakos išauga kompaktiškos, gerai apaugusios smulkiomis šakutėmis. Kiti metugliai netrumpinami (jei auga honzontalia ar svyrančia kryptimi) arba trumpinami daugiau negu skeletinės šakos virsune Vertikalia, augantys metūgliai arba šalinami (kai vainikas tan­kus) arba atlenkiami horizontaliai (kai vainikas retas). Pradėjus auginti paskutinę pagrindinę skeletinę šaką, vaismedžio viršūnė labai trumpinama o pradėjus vaismedžiui gausiai derėti — visai pašalinama

Sutrumpinus metūglius vaismedžiai pradeda derėti šiek tiek vėliau bet anksti pradedančioms derėti veislėms.

Verpstiniam vainikui formuoti vaismedžių metūgliai atlenkiami hori­zontaliai ir netrumpinami. Virš atlenktų šakų išaugę nauji met­ūgliai atlenkiami taip pat horizontaliai arba šalinami. Šalinti patariama kai tik išauga ūgliai (nubraukiami ranka). Atlenkti ūglius galima ir vasa­ros viduryje (tarpusavyje perpinami – atlenkti gretimi ūgliai)

Šiuo būdu formuojami vaismedžiai išauga išskėstais, negražiais vaini­kais, tačiau pradeda derėti anksčiau. Šios formos vainikas tinka tų veislių vaismedžiams, kurie pradeda derėti vėliau. Anksti pradedančių derėti veis­lių vaismedžiams, atlenkus šakas, sužadinamas labai gausus ankstyvas derėjimas, o po tokio laibai gausaus derėjimo medis kitais metais dera labai mažai (pradeda pramečiuoti) šis formavimo būdas netinka kriau­šėms, nes jos ant atlenktų metūglių augina labai daug vilkuglių (vešliai augančių vertikalių ūglių).

Kombinuotam vainikui formuoti pagrindinės šakos auginamos laikantis aukštinio-retašakio vainiko formavimo principų, o likusios —verpstinio. Čia metūgliai, užuot trumpinus ir šalinus, atlenkiami horizonta­liai arba žemyn (geriausia vasaros viduryje). Atlenkti ūgliai, metūgliai ar šakos anksti pradeda derėti. Pradėjus derėti pagrindinėms skeletinėms ša­koms, atlenktos (jau derėjusios) šakos laipsniškai šalinamos. Šis forma­vimo būdas yra labai geras, nes vaismedžiai išauga gražiais vainikais ir anksti pradeda derėti.

Formuojant plokščią vaismedžių vainiką, šakoms leidžiama laisvai aug­ti tik eilių kryptimi, o link tarpueilių jų augimas pristabdomas. Taip formuojama, kai išaugę iš liemens metūgliai eilių kryptimi paliekami skeleti­nėms šakoms auginti, o išaugę tarpueilių kryptimi šalinami arba atlenkia­mi žemyn, deformuojami. Atlenkti, ypač deformuoti metūgliai, nustoja smar­kiai augę ir anksti pradeda derėti. Ant jų išaugę vertikalūs ūgliai šalinami arba taip pat atlenkiami ar deformuojami, įlaužiant jų pagrindus. Šakas, augančias eilių link, , galima auginti laisvai arba atlenkti horizontaliai ar įstrižai. Atlenktos vegetatyvinės šakos lėčiau auga ir anksčiau dera. Anks­čiau derančių veislių obelų šakas atlenkti nebūtina. Tokių veislių atlenkia­mos tik labai smarkiai augančios šakos.

Plokščiu vainiku vaismedžių apatinės šakos auginamos 45 – 60° kampu, o viršutinės – didesniu, (iki 90°). Atlenktos šakos virvute pririšamos prie vaismedžio kamieno ar apatinių šakų.

Pusiau plokščias vainikas tinka slyvoms. Pirmus dvejus tre­jus metus vainikas tik retinamas. Trečių metų vasaros antrojoje pusėje arba ketvirtų pavasarį labiausiai ištįsusios šakos atlenkiamos eilių kryp­timi ir surišamos su kaimyninių vaismedžių atlenktų šakų viršūnėmis. Taip atlenkus, vaismedžiai pasidaro -žemesni, vainikai tarpueilių kryptimi susiau­rėja, ištįsusios šakos apauga vaisinėmis šakelėmis. Silpnai augančios-ša­kos paliekamos augti laisvai. Šitaip formuojamų jaunų slyvų ištįsusių met­ūgtių galima netrumpinti. Tokios slyvos paprastai pradeda derėti anksčiau. ,

Derančių vaismedžių genėjimas.

Derančių, vaismedžių genėjimas. Pradėjus vaismedžiui gausiau derėti, intensyviau retinamas (prašviesinamas) jo vainikas. Retinant šalinamos nesveikos, ištįsusios, vainiką tankinančios bei vešliai vertikaliai augančios šakos. Kol vaismedis gerai auga (šakų galuose išauga 30 cm ir ilgesni metūgliai), reikia vengti trumpinamojo genėjimo, o tik išpjauti vilkūglius. Vaismedžio vainikas retinamas taip, kad į jo atskiras dalis patektų bent trumpam tiesioginiai saulės spinduliai. Šiuo laikotarpiu galitekti nupjauti vaismedžio ne tik viršūnę, bet ir patrumpinti labai ištįsusias šakas (iki tinkama kryptimi augančios šakos). Gausiai derantis vaismedis – lėčiau auga.

. Negerai, kai vaismedis užmezga per daug vaisių. Jie tada nebūna nor­malaus dydžio, o derliaus metais ir metūgliai nebeužauga iki 30 cm, vais­medis nebesukrauna žiedinių pumpurų sekančių metų derliui. Prasideda pramečiavimas. Kad šito nebūtų, derančius vaismedžius tenka daug genėti. Genint šalinamos blogiau maitinamos vaisinės šakos, atjauninamos senos.

Skeletinių šakų apačioje esančios smulkios šakos šalinamos visos, o žemyn nusvirusios šakų viršūnės – iki vertikalesne.kryptimi augančios šakos. Se­nesnės kaip 6 – 8 metų vaisinės šakelės atjauninamos arba visai nupjaunamos. Taip išgenėjus vaismedį išauga naujų metūglių, ant kurių sekančiu 1 – 2 metų laikotarpiu gali susidaryti naujos vaisinės šakelės su žiediniais pumpurais ir užaugti geri vaisiai.

Jei taip išgenėti vaismedžiai neaugina naujų ūglių, reikia papildomai genėti ir gausiau patręšti azoto trąšomis.

Aprašytu būdu genimi vaismedžiai kasmet turi užauginti apie 30 cm ilgio metūglius, kasmet krauti žiedinius pumpurus kitų metų derliui.

Dažnai sodininkams mėgėjams nepavyksta išlaikyti reikiamą pusiau­svyrą tarp vegetatyvinio ir generatyvinio – vaismedžių augimo. Mažai geni­mų derančių vaismedžių vainikai sutankėja, augimas sulėtėja, vaismedžiai pradeda pramečiuoti. Labai gausaus derliaus metais gaunamas menkaver­tis- vaisiu derlius. Šiuo atveju padėtį galima pataisyti intensyviu genėjimu ir gausesniu tręšimu. Nęgenėto vaismedžio vainikas galutinai per 1 – 2 me­tus išretinamas ir pažeminamas (išpjaunama viršūnė ir patrumpinamos „išbėgusios” į viršų šakos). Pirmiausia šalinamos sergančios, ištįsusios, mažai išsišakojusios, vainiką sutankinančios šakos ar jų dalys. Tankiuose soduose viršūnė patrumpinama paliekant 4 – 5 stambias šakas, retuose – 7. Vėlesniais metais genima detaliau, šalinamos žemyn nusvirusios smul­kios šakos, atjauninamos ar retinamos vaisinės šakelės. Genėjimu tarpu­eiliuose sudaromas 2 – 2,5 m pločio spindis (,,koridorius”), o .vaismedžių aukštis ribojamas iki 3,5 – 4 m. Jeigu vaismedžiai auginami plokščiais (2 – 3 m pločio) vainikais, jų šakos gali augti tankiau, nes ir tankūs vainikai pakankamai apšviečiami.

Mažais tarpueiliais augančius vaismedžius galima performuoti į plokš­čią vainiką. Tam tikslui pavasarį, prieš vegetacijos pradžią, link tarpuei­lių augančios šakos arba daug trumpinamos, arba visiškai pašalinamos. Taigi tarp eilių sudaromas 2,5 – 3 m plokščio spindis. Eilių kryptimi ša­koms leidžiama augti laisvai.

Labai nugenėjus (ypač atjauninus) vaismedi, įvairiose vainiko dalyse išauga naujų metūglių (vietomis net per gausiai). Tada metūgliai retinami taip, kad vienas nuo kito augtų 15 – 20 cm atstumu. Šalinami vertikalūs, o paliekami – horizontalūs. Jeigu genėjimu sužadinamas per daug vešlus vaismedžių augimas, tai sekančiais 1 – 2 metais vaismedis netręšiamas azo­to trąšomis, nelaistomas ir minimaliai genimas. Tuomet metūgliai retinami vėlesniais metais, kai ant jų dalies susidaro žiediniai pumpurai. Paskui jau galima šalinti labai vešliai išaugusias, neturinčias žiedinių pumpurų, o palikti su žiediniais pumpurais šakas 15 – 20 cm atstumu.

Kartais reikalingose vainiko vietose išauga vilkūgliai, kuriuos atlenkus horizontaliai ir pririšus prie apatinių šakų arba deformavus galima išau­ginti derančias šakas.

Apšalusių ir sergančių vaismedžių genėjimas. Mūsų šalyje perio­diškai pasitaiko šaltų žiemų, per kurias dažniausiai apšąla viršžeminė vais­medžio dalis.

Apšalus šaknims, patariama vaismedžių vainikus išretinti prieš vege­tacijos pradžią. Pirmiausia šalinamos ryškiai šalčio pažeistos šakos ar jų dalys. Galutinai vaismedžiai genimi vegetacijos pradžioje, kai sulapoja. Tuo metu pašalinami daugiau apšalę šakų gaiai (šakos trumpinamos iki gerai sulapojusios dalies). Jeigu šalčių metu buvo sniego ir šaknys nepa­šalo, o nukentėjo tik viršžeminė vaismedžio dalis, vegetacijos pradžioje galima šalinti blogai sulapojusias vainiko dalis. Kad vaismedis turėtų daugiau lapų ir geriau atsistatytų, paliekamas tankesnis vainikas.

Jaunus apšalusius vaismedžius reiktų labai nugenėti. Apšalusias dalis geriau visai pašalinti negu sudaryti sąlygas joms atsistatyti. Jaunų labai apšalusių skiepų kartais tenka pašalinti vainiką ar net kamieną, o iš gerai sulapojusių liemenėlio atžalų auginti naują medelį.

Iš ligų bene daugiausiai žalos vaismedžiams padaro vėžys (ypač Že­maitijoje). Genint pašalinamos vėžio pažeistos šakos ar jų dalys. Jei vėžinė žaizda yra ant liemens ar storos šakos pagrindo, dažnai tikslinga jas iš­pjaustyti iki sveikos vietos (užgriebiant sveikos medienos) ir užtepti nigrolo tepalu (40% nigrolo, 20;% vaško ar parafino ir 20% sakų ar kanifolijos virtas mišinys). Smulkesnes žaizdas galima dezinfekuoti purškiant 3% vario sulfato tirpalu.

Visas išgenėtas sergančias šakas reikia būtinai sudeginti, o įrankius dezinfekuoti (3% vario sulfato tirpalu ar kt.).

Kaip genėti vaismedžius nepatyrusiems sodininkams. Formuojant vais­medžius, patariama kiek galint mažiau juos genėti. Tačiau nereikia gailėti patrumpinti vaismedžio viršūnę ir atskiras per daug „išbėgusias” šakas. Kas­met šalinami konkurentai ir vainiko viduje vertikaliai išaugę metūgliai. Jaunų vaismedžių vainikus galima palikti tankesnius. Pradėjus vaisme­džiui derėti, vainikas retinamas, šalinant smulkesnes šakas, o. gausiai de­rančio vaismedžio viršūnė nupjaunama 1,4 – 1,8 m aukštyje, kad vainike liktų 5 – 7 stambios šakos. Išpjovus viršūnę, vainikas dažnai labai pra­šviesėja, dėl to tais metais jo daugiau retinti nereikia. Vėliau tenka trum­pinti per ,da.ug išaugusias skeletines šakas iki tinkama kryptimi augan­čių atšakų. Derančius vaismedžius reiktų smarkiai genėti negailint vaisi­nių šakelių, nes ant likusių užaugs pakankamai stambių vaisių.

Nepatyrusiems sodininkams patariama stebėti (vaismedžių genėjimas) , kaip auga įvairiai nuge­nėti vaismedžiai.

Taip pat skaitykite: