Kriaušinė blakutė

Kriaušinė blakutė

Psylla pyri L.

Pažeisti kriaušių pumpurai nebeauga, pagelsta iščiulpti la­pai, centrinė gysla iškrypsta. Vėliau lapai ruduoja ir džiūs­ta, vaisių užuomazgos, ant kurių kotelių gyvena ir maitinasi kenkėjai, nubyra.

Žiemoja žievės atplaišose ir po nukritusiais lapais suaugu­sios blakutės. Skraidyti pradeda anksti pavasarį. Blakutės yra 2,5—3,0 mm ilgio, tamsiai rusvos. Kai neskraido, dvi poras plėviškų sparnų suskliaudžia stogeliu. Tarp prie­kinių sparnų gyslų yra tamsios juostos. Vasarinių kartų blakutės — mažesnės, oranžinės.

Kai šilumos iki +5 °C, blakutės poruojasi ir greitai ant jau­nų ūglių pumpurų, vaisinių šakučių, žiedkočių arba jaunų lapų pradeda dėti balsvus, vėliau oranžėjančius, pailgoko ovalumo su trumpa ataugėle kiaušinius. Viena patelė sudeda iki 300—900   kiaušinių.

I kartos lervos ritasi prieš pat pumpurų išsiskleidimą. Ir jos, ir nimfos čiulpia pumpurų ir lapų sultis. Jaunos lervos yra oranžinės spalvos, ant nugaros turi rusvas, vėliau pilkai gelsvėjančias dėmes. Nimfos — rusvai pilkos. Ant saldžių blakučių išmatų įsiveisia saprofitiniai grybai — vaismedžių lapai, šakutės ir vaisiai pajuoduoja. Kartais, kai blakučių daug, kriaušių lapai nukrinta vasaros viduryje, vaisiai sumedėja, pasidaro neskanūs. Ypač jos žalingos medelynuose ir jaunuose soduose. Per metus gali išsivys­tyti 2—3 generacijos.

Apsaugos priemonės. Nukritus lapams, sukasti pomedžių dirvą. Anksti pavasarį medžių kamienus baltinti kalkių pienu. Pavasarį žaliojo kūgio fazėje kriaušes nu­purkšti insekticidais.

Taip pat skaitykite: