Paprastoji bitkrėslė – Tanacetum vutgare L.
Lietuviški sinonimai : čižma, ežė.
Paplitusi Vakarų Europoje, Turkijoje, Kinijoje, visoje Rusijos teritorijoje. Šiaurės Amerikoje užvežta. Auga panamėse, dykvietėse, pakrūmėse, ant ežių. Neretai sudaro tikrus sąžalynus.
Paplitusi visoje Lietuvoje. Šiaurinėje dalyje reta, aptinkama tik prie sodybų, kitur apyretė arba dažna.
Graiželiai (Flores Tanaceti) vartojami parazitams (askari-dėms, spalinėms) varyti iš virškinimo trakto, kepenų ir žarnyno ligoms gydyti. Žiedynų ištrauka lėtina širdies ritmą, didina kraujospūdi, skatina tulžies išsiskyrimą.
Mofifologinės-botaninės savybės. Daugiametis, astrinių (Aste-raceae) šeimos, 50-150 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, šakotas. Stiebų daug, jie statūs, tvirti, į viršūnę šakoti, kiek plaukuoti. Lapai pražanginiai (plunksniškai suskaldyti, 7- 20 cm ilgio, pliki, viršutinė pusė tamsiai žalia; viršutiniai bekočiai, apatiniai kotuoti. Graižai 7-12 mm skersmens, rutuliški, tankiose skydiškose šluotelėse. Visi žiedai vamzdiški, oranžiškai geltoni: kraštiniai – piesteliniai, tridančiai, viduriniai – dvilyčiai, penkiadančiai. Vaisius – 1,5-1,8 mm ilgio lukštavaisis; 1000 jų sveria apie 0,1 g.
Žydi liepos-rugsėjo mėn. Vaisiai subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn. Augalas būdingo kvapo, kartus.
Agrotechnika. Bitkrėslę galima auginti lengvoje priesmėlio dirvoje, kurioje pakankamai mineralinių medžiagų, saulėtoje vietoje. Pavasarį dirva patręšiama mėšlu (20-30 t/ha), laikomas švarus juodas pūdymas, rudenį sėjama. Sėklos sumaišomos su smėliu arba drėgnomis pjuvenomis (1 : 10), sėjamos į 1-2 cm gylio vageles, kurios pasėjus užžeriamos žemėmis. Atstumas tarp tarpueilių – 70 cm. Pirmųjų auginimo metų rudenį prireikus augalai retinami – paliekami 20-30 cm tarpai tarp augalų .Būtina naikinti piktžoles.
Apie bitkrėslės kenkėjus bei ligas duomenų neturima. Natūraliose augimvietėse ant lapų retkarčiais galima pastebėti miltligės požymius, tačiau augalui nepadaro žalos.
Žaliavos ruošimas. Graižai skinami arba pjaunami kartu su žiedstiebiais ne ilgesniais kaip 2 cm. Džiovinama palėpėse, stoginėse, džiovyklose, ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje.
Iš 100 kg surinktos žaliavos gaunama 22-23 kg sausos. Graižai turi būti 6-8 mm skersmens, tamsiai geltoni, su pilkai žalia skraiste, kamparo kvapo, kartūs. Žaliavoje gali būti ne daugiau kaip 13% drėgmės, 8% patamsėjusių graiželių, 10% susmulkėjusių dalelių, praeinančių pro 2 mm skersmens sieto angeles, 7% kitų augalo dalių (lapų, žiedynų su žiedkočiais, ilgesniais kaip 4 cm), 1% organinių ir mineralinių medžiagų.
Išdžiovinta žaliava pakuojama į maišus. Laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje ne ilgiau kaip 3 metus.
Graižuose susikaupia 1,0-1,5% eterinio aliejaus, kurio pagrindinę dalį sudaro terpeninis ketonas a-p-tujonas arba izotujonas (iki 70%), kartusis seskviterpeninis laktonas – tanacetinas, nedidelis kiekis flavonoidų, tanidiniu medžiagų, alkaloidų.
Graižų preparatai vartojami parazitams varyti iš virškinimo trakto, jie didina širdies susitraukimų amplitudę, retina širdies ritmą, didina arterinį kraujospūdį, skatina tulžies išsiskyrime, mažina gleivių kiekį tulžyje, jais gydomos kai kurios kepenų bei žarnyno ligos. Augalas nuodingas, jo preparatus galima vartoti tik gydytojui nurodžius.