Didžioji dilgėlė

Didžioji dilgėlė – Urtica dioica L.

Lietuviški sinonimai : dilgė, dilgynė, motryna, noterė, notrė, notryna, nuoterė nuoterenė.

Paplitusi visoje Europoje, Vakarų Sibire, Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Irane, Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, Pietų Amerikoje, Australijoje. Tai augalas kosmopolitas, paplitęs ten, kur įsikūręs žmogus, išskyrus tik tropines ir pietines Afrikos sritis ir Arktiką. Lietuvoje labai dažna.

Dilgėlė buvo auginama Ukrainoje, užsienyje. Vokiečiai ją dažnai augina daržuose maistui. Dilgėlės auginimas Lietuvoje ne­bandytas.

Lapai (Folium Urticae), rečiau šakniastiebiai vartojami farma­cijos pramonėje, jauni augalai ir lapai – maistui. Gerai žinoma dilgėlių pašarinė vertė karvėms, kiaulėms, taip pat paukščiams.

Stiebų ploni ir ilgi plaušai vartojami audinių, maišų, virvių, špa­gato, tinklų, o atliekos – popieriaus gamybai. Iš šaknų gaminami geltoni, o iš lapų – žali dažai, kurie vartojami konditerijoje, far­macijoje, parfumerijoje.

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis, dilgėlinių (Urticaceae) šeimos, 60-150 (iki 250) cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis geltonas, briaunotas, šakotas. Stiebai statūs, ketur­briauniai. Lapai priešiniai, nusmailėjusiomis viršūnėmis, dantytais pakraščiais, 8-17 cm ilgio, 2-8 cm pločio, viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė šviesiai pilkai žalia. Stiebai ir lapai apaugę papras­taisiais ir dilginamaisiais plaukeliais, turinčiais skruzdžių rūgšties, sukeliančios uždegimą. Žiedai vienalyčiai, smulkūs, neryškūs, žals­vi, susitelkę į varpas arba šluoteles viršūninių lapų pažastyse; kuo-kelinių žiedynų šakelės stačios, piestelinių vėliau nusvirusios. Vaisiai – vienasėkliai gelsvai pilki riešutėliai. Žydi nuo lie­pos iki rudens.

Lietuvoje labai dažna, paplitusi visoje respublikoje. Tai vi­siems gerai pažįstama   piktžolė,   auganti   patvoriuose, miškuose,

krūmuose, šiukšlynuose, derlinguose dirvožemiuose. Savo gausio­mis šaknimis dilgėlės sulaiko šlaitų, dirvos išplovimą.

Agrotechnika. Dilgėlei auginti parenkama lygi vieta su negiliai esančiu podirviniu vandeniu. Gerai, tinka ir lengvesni, ir sunkūs puveningi, gerai patręšti dirvožemiai, taip pat sukultūrintos že­mapelkės.

Dirva ruošiama rudenį, prieš arimą patręšiama mėšlu (50- 60 t/ha), mineralinėmis trąšomis (kalio ir fosforo po 50-60 kg/ha veikliųjų medžiagų).

Dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Sėklas patariama sėti rudenį 30 cm tarpueiliais. > 1 ha reikia 4-6 kg sėklų. Paaugę au­galai išretinami 10 cm atstumu. Derliaus galima laukti po 2-3 metų.

Šakniastiebiais dauginama rudenį arba anksti pavasarį. Šak­niastiebiai sodinami eilėmis 30-50 cm atstumu, paliekant 15 cm tarpus tarp šakniastiebių, į dirvoje paruoštas vageles rudenį arba labai anksti pavasarį, kai tik galima įeiti į dirvą. Galima dauginti ir senų kerų dalijimu.

Pirmaisiais auginimo metais pastoviai ravima, purenami tar­pueiliai. Ir rudenį, ir pavasarį pasodintos dilgėlės tręšiamos azo­to trąšomis, kurios beriamos 3-4 kartus, iš viso 100-150 kg/ha veikliųjų medžiagų. Rudenį papildomai tręšiama dar kalio ir fosfo­ro trąšomis (jų išberiama perpus mažiau kaip ruošiant dirvą). Nuėmus derlių, tręšiama perpuvusiu mėšlu arba praskiestomis sru­tomis.

Žaliavos ruošimas. Pjaunama dalgiu ar pjautuvu 30-50 cm dilgėlių viršūnės nuo birželio iki rugpjūčio mėn. pabaigos. Nu­pjauta žaliava nespaudžiant sudedama ir tuojau gabenama džio­vinti. Džiovinama paskleidus nestoru sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje, palėpėje arba kitoje patalpoje, pavėsyje, kartkartėmis pavartoma. Apšildomoje džiovykloje temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 50 °C. Kol stiebai nevisiškai išdžiūvę, nukuliami lapai, iš kurių pašalinami parudavę lapai, stiebai ir kitos priemai­šos.

Išdžiūvę lapai turi būti trapūs, plaukuoti, tamsiai žali, šiek tiek kartoki, savotiško kvapo. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 14%, nenatūralios spalvos lapų – ne daugiau kaip 5%, sutrupė­jusių dalelių, išbyrančių pro 3 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 10%, organinių priemaišų-ne daugiau kaip 1%.

Paruoštą žaliavą sausoje, vėdinamoje patalpoje .maišuose ga­lima laikyti iki 2 metų.

Tinkamai prižiūrimų augalų galima nuimti 2-3 derlius. Iš 1 ha dilgėlyno per metus galima gauti apie 20 t prekinių lapų. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama 22-23 kg sausos.

Šakniastiebiai kasami vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Nu­plaunami ir džiovinami ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje, geriausia džiovykloje. Išdžiūvę šakniastiebiai turi būti geltoni.

Lapuose yra 19,7% proteinų, 3,6% riebalų, 22,3% (žydint au­galams- iki 30%) celiuliozės, cukraus, skruzdžių, acto, sviesto-rūgščių, taninų, glikozido urticino, daug kalcio (2,4-7,9%), kalio, natrio, magnio, geležies, silicio, sieros, chloro, nemažai vitaminų: C (0,6%), K (400 g biologinių vienetų 1 g lapų), B2, B3, karotino (47,82-116 mg%, jaunuose augaluose iki 700 mg%), ksantofi-lo, ksantofilepoksido, violaksantino, chlorofilo 2-5% (jaunuo­se- iki 7%), protoporfirino, koproporfirino, citosterino, histami­no, fermentų (oksidazės, peroksidazės, chlorofilazės) ir kt. Dilgi­namuosiuose plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, skruzdžių, riebiųjų rūgščių; alkaloidų pėdsakai. Sėklose yra 32,5%  aliejaus.

Dilgėlės preparatais gydoma mažakraujystė, jie vartojami krau­juojant iš plaučių, gimdos ar žarnyno, sergant mažakraujyste, avitaminoze, sutrikus medžiagų apykaitai. Šaknia­stiebių ir lapų nuovirai, ištraukos, šviežių lapų sultys vartojama galvai plauti, jie stiprina plaukų šaknis.

Lietuvoje dar dažna gailioji dilgėlė (U. urens L.), vienmetė, 20-60 cm aukščio. Kartais ji vartojama kaip ir didžioji dilgėlė, nes sukaupia tokias pačias veikliąsias medžiagas.

Taip pat skaitykite: