Miškinė dedešva

Miškinė dedešva – Malva sllvestris L.

Lietuviški sinonimai : dedešeras, dedešra, girnelės, kastūrė, rožainė, roželės.

Paplitusi Vakarų Europoje, Rusijos europinėje daly­je, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir Pietų Afrikoje užnešta. Indijoje kultivuojama.

Dedešvos, iš jų ir miškinė, dabar gana plačiai tiriamos kaip pašariniai augalai, Tačiau Lietuvoje miškinė dedešva beveik netirta nei kaip pašarinis, nei kaip vaistinis augalas.

Žiedai (Flores Malvae silvestris), rečiau lapai (Folia Malvae silvestris) vartojami farmacijos pramonėje. Žolė, jauni lapeliai ir nesubrendę vaisiai yra malonaus salstelėjusio skonio, iš jų galima ruošti salotas, mišraines. Žiedai tinka vynui, actui, taip pat vilnai dažyti mėlyna, pilka, raudona ir kitomis spalvomis, tai priklauso nuo kandiko. Be to, augalas medingas, gana dekoratyvus.

Morfologinės-botaninės savybės. Dvimetis, rečiau vienmetis arba daugiametis dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalas. Šaknis liemeninė, šakota iki 30 cm ilgio, gelsva. Stiebai statūs arba ky­lantys, 30-120 cm aukščio, šakoti, šiurkščiai plaukuoti. Lapai pra-žanginiai, kotuoti, širdiški, dantytai karbuoti, su 5-7 pusiau apskritomis arba ištįsusiomis, smailiaviršūnėmis skiautėmis, jauni apaugę trumpais, prigludusiais plaukeliais, vėliau nuplinkantys; apatinių ir vidurinių lapų lapkočiai ilgesni negu lakštas. Prielapiai pailgai lancetiški, jų kraštai blakstienoti. Žiedai stambūs, 35- 40 mm skersmens, po 2-6 susitelkę lapų pažastyse. Žiedkočiai trumpi, plaukuoti, su nareliu. Vaiskočiai statūs. Taurėlapiai trikampiški, plaukuoti, iki vidurio suaugę. Vainiklapiai 2-2,5 cm ilgio, 2-4 kartus ilgesni už taurelę, rožiniai, su tam­siais ruoželiais. Kuokelių vamzdelis apaugęs žvaigždiškais plaukeliais. Vaisių 9-13, jie inkstiški, pliki, tinkliškai raukšlėta nu­garėle. Sėklos rudos, smulkiai raukšlėtos.

Žydi birželio-spalio mėn. Vaisiai pradeda nokti praėjus maž­daug mėnesiui nuo žydėjimo pradžios.

Auga dykvietėse, šiukšlynuose, daržuose, pakelėse, patvoriuose. Lietuvos teritorijoje reta, vietomis auginama darželiuose. Savai­me auga Aukštadvario, Marcinkonių, Merkinės, Panerių, Vidiškių, Žiežmarių apylinkėse.

Agrotechnika. Augalo didelis lapų paviršius garina daug van­dens, dėl to jam parenkama nuo vėjų apsaugota vieta, kur visuo­met didesnė oro ir dirvos drėgmė. Visiškai netinka druskingos, sausos ar užmirkusios dirvos.

Priešsėlis gali būti    mėšlu    tręšti    kaupamieji, šakniavaisiai, bulvės, silosinės kultūros    arba   vienamečiai    ankštiniai augalai. Iš pradžių augalai auga labai lėtai ir juos reikia rūpestingai prižiūrėti. Jų derlius labai priklauso nuo dirvos paruošimo.

Dirva iš rudens giliai (20-25 cm gyliu) suariama. Prieš ariant patręšiarna mėšlu (40-60 t/ha). Pavasarį ji kultivuojama, akėja­ma ir tręšiama mineralinėmis trąšomis (azoto 60-90 kg, kalio ir fosforo po 45-60 kg/ha). Smėlio dirvą pirmuosius dvejus metus naudinga tręšti ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis. Derlius gaunamas didesnis, sėklas prieš sėją pamirkius mikroelementų tir­paluose: 0,05% manganato, 0,01% boro rūgšties ir 0,02% amonio molibdato.

Dauginama sėklomis. Prieš sėją jos išvalomos ir patikrinama jų daigumas. Dedešvų, iš jų ir miškinės, sėklų yra kietas lukštas, dėl to jų daigumas blogas. Daigumas padidėja, skarifikuojant sėk­las koncentruota sieros rūgštimi 20-40 min., tačiau gamybinėmis sąlygomis tai gana sudėtinga. Jeigu sėjama neskarifikuotomis sėklomis, jas reikia apvelti fungicidais (2 g preparato 1 kg sėklų); 2-3 metų sėklos geriau dygsta neskarifikuotos.

Sėjama balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Jeigu po sė­jos būna sausa, rekomenduojama dirvą suvoluoti. Sėklos norma (jei daigumas 100% ir sėjama eilėmis 50-60 cm atstumu) 2,0- 2,5 kg. Galima sėti grynas sėklas arba sėjos dieną sumaišyti jas su granuliuotu superfosfatu, imant jo 2-5 dalis ir 1 dalį sėklų.

Sudygę augalai 4-6 savaites auga labai lėtai ir šiuo metu juos reikia ypač rūpestingai prižiūrėti, naikinti piktžoles.

Dirva akėjama dar prieš prasikalant daigams – 4-5 dieną po sėjos, vėliau (1-2 tikrųjų lapelių fazėje) kultivuojama. Tankiai sudygę augalai retinami 12-15 cm atstumu. Kol augalai suauga ir susiliečia vienas su kitu, keletą kartų purenami tarpueiliai.

Ligoms ir kenkėjams dedešvos gana atsparios.

Žaliavos ruošimas. Žiedai vaistinei žaliavai skinami kartu su taurelėmis, be žiedkočių, dar nevisiškai išsiskleidę. Kadangi au­galų žydėjimo periodas ilgas ir žiedai pražysta palaipsniui, tai ir renkami jie kas kelios dienos per visą žydėjimo laikotarpį. Džio­vinami tamsioje šiltoje patalpoje arba pavėsyje, gerai perpučiamo­je vietoje. Išdžiūvę žiedai būna melsvi, be kvapo, kiek gleivingi. Žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 14%, nenatūralios spalvos žiedų – ne daugiau kaip 5%, žiedų su ilgais žiedkočiais arba nukritusiais vainiklapiais-ne daugiau kaip 5%, vaisių, lapų ir kitokių dalių – ne daugiau kaip 2%, smulkių dale­lių, praeinančių pro 2 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 3%, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip po 0,5%.

Iš 100 kg žalių žiedų gaunama 19-20 kg sausų.

Lapai skinami prieš žydėjimą arba žydėjimo metu, be lapko­čių. Džiovinami gerai perpučiamoje vietoje, pavėsyje. Išdžiūvę la­pai būna bekvapiai, gleivėti. Šaknys gali būti vartojamos kaip vaistinės svilarožės (Althaea officinalis L.) šaknų pakaitalas.

Visose augalo dalyse yra gleivių, 14-17% mineralinių medžia­gų, organinių rūgščių, cukraus, nedaug eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, lapuose – apie 120 mg % vitamino C, apie 51 mg % karotino, žieduose – antocianinio glikozido malvino, sėklose – 10-18% aliejaus.

Miškinės dedešvos preparatais gydoma virškinimo trakto, kvė­pavimo takų ligos, o išoriškai – sutinimai, nudegimai, odos ligos.

Be to, gydymui vartojami paprastosios dedešvos (M. neglecta Wallr.), apskritalapės dedešvos (M. pusilla Sm. et. Sow.) prepa­ratai

Taip pat skaitykite: