Kartusis kietis

Kartusis kietis – Artemisia absinthium L.

Lietuviški sinonimai : kietis, kartėlis, kartėlės, metelis, metylas, metylė, metylis, pelyną,pelynas, pelynai, pelūna, pelūnas, pelanai.

Paplitęs Eurazijoje (į šiaurę nuo Pietų Sibiro, Viduržemio jū­ros iki 67 50 šiaurės platumos), Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Nau­jojoje Zelandijoje.

Morfologinės-botaninės savybės. Astrinių (Asteraceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas. Šaknis lieme-nine, gausiai šakota. Stiebas stačias arba kylantis, 60-100 cm aukščio, iš dalies sumedėjęs, kiek briaunotas, lapuotas, viršutinė dalis šakota, apaugęs trumpais prigulusiais plaukeliais. Lapai pra-zanginiai, apšepę baltais pūkeliais, su persišviečiančiais taškeliais, apatine pusė žalsva; pamatiniai lapai ilgakočiai, 6-9 cm ilgio ir 3-7 cm pločio, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti. Į augalo vir­šūnę lapai siaurėja ir jų skiaučių mažėja. Vidurinės dalies lapai trumpesniais koteliais, siauresni, 1-2 kartus plunksniški viršu­tines dalies – lancetiški, sveiki, bekočiai. Žiedynai – rutuliški 2,5-5,0 mm skersmens graižai. Graižo skraistė čerpiška Vainikė­liai smulkus, šviesiai geltoni; kraštiniai žiedai piesteliniar viduriniai dvilyčiai. Lukštavaisiai apie 1 mm ilgio, gana plokšti, ne­ryškiai vagoti. 1000 lukštavaisių sveria apie 0,07 g.

Žydi liepos-rugpjūčio mėn., lukštavaisiai subręsta rugsėjo mėn.

Lietuvoje labiausiai paplitęs pietiniuose rajonuose; šiauriniuose gana retas, o kituose apydažnis arba dažnas. Auga šiukšlynuose, dykvietėse, panamėse.

Agrotechnika. Kiečiui parenkami nerugštūs (pH = 5,5-7,0) priesmėlio dirvožemiai. Geriausi priešsėliai yra kaupiamosios kul­tūros ir žieminiai javai. Pirmiausia reikia nuskusti ražienas. Labai piktžolėtą dirvą naudinga skusti du kartus. Pirmą kartą skutama iki 5-6 cm gylio, o pasirodžius piktžolių atžaloms, antrą kartą – 10-12 cm. Po 2-3 savaičių dirva suariama 22-25 cm gyliu, su-akėjama. Rudenį dirva giliai (25-28 cm) suariama, išberiamos mineralinės trąšos (40-60 kg/ha fosforo ir 60-80 kg/ha kalio), suakėjama. Azoto trąšos išberiamos pavasarį: pirmaisiais augini­mo metais (40 kg/ha) išaugus daigams, antraisiais ir trečiaisiais (80-100 kg/ha) – augalams pradėjus želti. Antraisiais ir trečiai­siais auginimo metais kalio ir fosforo trąšos išberiamos vėlai ru­denį arba anksti pavasarį.

Dauginamas sėklomis. Jos sėjamos daržovių arba javų sėjamo­siomis mašinomis 40-50 cm tarpueiliais. Į dirvą neįterpiamos. Sėklos norma – 0,4-0,5 kg/ha. Kad geriau pasisėtų, jos yra mai­šomos su smėliu arba su kita balastine medžiaga.

Pirmaisiais auginimo metais, anksti pavasarį, vos išryškėjus pasėlio eilutėms, kultivatoriais purenami tarpueiliai, paliekant ne­liestas 3-4 cm pločio pasėlio juostas, iš kurių rankomis išrauna­mos piktžolės. Per vegetaciją tarpueiliai kas 2-3 savaitės purena­mi kultivatoriais. Toje pačioje vietoje auginamas 3 metus, nes ket­virtaisiais metais ir vėliau pasėlyje įsiveisia daug piktžolių, ypač šakniastiebinių, nuo kurių labai sumažėja derlius, be to, žaliava užsiteršia pašalinėmis priemaišomis. Kietį kartais pažeidžia cika­dos, blakės, taip pat rūdligė ir ramulariozė. Tačiau šios ligos ir kenkėjai didelių nuostolių nepadaro.

Žaliavos ruošimas. Zolė pirmaisiais auginimo metais pjauna­ma (javapjovėmis) rugsėjo mėn., antraisiais ir trečiaisiais – prieš žydint augalams (liepos viduryje). Derlius nuimamas giedrą sau­są dieną (pirmoje dienos pusėje). Zolė bei lapai paskleidžiami plo­nu sluoksniu ir džiovinami džiovyklose (ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje) arba gerai vėdinamose, nuo lietaus ir saulės apsau­gotose pastogėse.

Pirmaisiais auginimo metais didžiausias orasausių lapų der­lius – iki 30,0 cnt/ha, antraisiais metais didžiausias žolės der­lius – 31,4 ir trečiaisiais – 20,0 cnt/ha. Iš 100 kg žalios žolės gau­nama 24-25 kg sausos.

Sausa žaliava yra žolė ir lapai. Žolė – žydinčios arba su lapais stiebų viršūnėlės iki 25 cm ilgio, be sumedėjusių stiebų, specifinio stipraus kvapo, kartoka.   Žaliavoje drėgmės turi būti ne daugiau kaip 13%, mineralinių medžiagų, sudeginus žaliavą, ne daugiau kaip 13%, iš jų netirpstančių 10% druskos rūgštyje – 3%, nuotru­pų, praeinančių pro sieto 3 mm skersmens angeles,- 5%, pageltu­sios ir parudusios žaliavos – 3%, stiebų, storesnių kaip 3 mm,- 3%, organinių priemaišų – 2%, mineralinių-1,5%. Lapai iki 10 cm ilgio, su koteliais arba be jų, viršutinė pusė pilkai žalia, apa­tinė pilkai sidabrinė, kiečiui būdingo kvapo, labai kartūs; žaliavo­je drėgmės turi būti ne daugiau kaip 13%, mineralinių medžiagų, sudeginus žaliavą, ne daugiau kaip 13%, iš jų netirpstančių 10% druskos rūgštyje – 3%, parudusių ir pajuodusių lapų -3%, nuo­trupų – 1 %, organinių priemaišų – 1 %, mineralinių – 1 %.

Žaliava laikoma maišuose sausoje patalpoje. Lapai laikomi iki 2, žolė – iki 3 metų.

Kiečio žaliavoje susikaupia 0,5-2,0% eterinio aliejaus, kuria­me yra tujilo spirito (11,0-24,5%), tujono (4,07-50,0%), pineno, felandreno, kadineno, chamazuleno, taip pat yra karčiųjų glikozi­dų – absintino ir anabsintino, gintaro ir obuolių rūgščių, askorbi-no rūgšties (142-224 mg%), karotino (31-46 mg%), rauginių medžiagų (4,03-7,68%) ir kt.

Kartusis kietis vartojamas medicinoje ir veterinarijoje apetitui žadinti bei virškinimui gerinti ir kaip prieskonis. Jo eterinis alie­jus vartojamas spalvotoje metalurgijoje naudingoms iškasenoms sodrinti, o azulenai -medicinoje.

Taip pat skaitykite: