Kartusis kietis – Artemisia absinthium L.
Lietuviški sinonimai : kietis, kartėlis, kartėlės, metelis, metylas, metylė, metylis, pelyną,pelynas, pelynai, pelūna, pelūnas, pelanai.
Paplitęs Eurazijoje (į šiaurę nuo Pietų Sibiro, Viduržemio jūros iki 67 50 šiaurės platumos), Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje.
Morfologinės-botaninės savybės. Astrinių (Asteraceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas. Šaknis lieme-nine, gausiai šakota. Stiebas stačias arba kylantis, 60-100 cm aukščio, iš dalies sumedėjęs, kiek briaunotas, lapuotas, viršutinė dalis šakota, apaugęs trumpais prigulusiais plaukeliais. Lapai pra-zanginiai, apšepę baltais pūkeliais, su persišviečiančiais taškeliais, apatine pusė žalsva; pamatiniai lapai ilgakočiai, 6-9 cm ilgio ir 3-7 cm pločio, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti. Į augalo viršūnę lapai siaurėja ir jų skiaučių mažėja. Vidurinės dalies lapai trumpesniais koteliais, siauresni, 1-2 kartus plunksniški viršutines dalies – lancetiški, sveiki, bekočiai. Žiedynai – rutuliški 2,5-5,0 mm skersmens graižai. Graižo skraistė čerpiška Vainikėliai smulkus, šviesiai geltoni; kraštiniai žiedai piesteliniar viduriniai dvilyčiai. Lukštavaisiai apie 1 mm ilgio, gana plokšti, neryškiai vagoti. 1000 lukštavaisių sveria apie 0,07 g.
Žydi liepos-rugpjūčio mėn., lukštavaisiai subręsta rugsėjo mėn.
Lietuvoje labiausiai paplitęs pietiniuose rajonuose; šiauriniuose gana retas, o kituose apydažnis arba dažnas. Auga šiukšlynuose, dykvietėse, panamėse.
Agrotechnika. Kiečiui parenkami nerugštūs (pH = 5,5-7,0) priesmėlio dirvožemiai. Geriausi priešsėliai yra kaupiamosios kultūros ir žieminiai javai. Pirmiausia reikia nuskusti ražienas. Labai piktžolėtą dirvą naudinga skusti du kartus. Pirmą kartą skutama iki 5-6 cm gylio, o pasirodžius piktžolių atžaloms, antrą kartą – 10-12 cm. Po 2-3 savaičių dirva suariama 22-25 cm gyliu, su-akėjama. Rudenį dirva giliai (25-28 cm) suariama, išberiamos mineralinės trąšos (40-60 kg/ha fosforo ir 60-80 kg/ha kalio), suakėjama. Azoto trąšos išberiamos pavasarį: pirmaisiais auginimo metais (40 kg/ha) išaugus daigams, antraisiais ir trečiaisiais (80-100 kg/ha) – augalams pradėjus želti. Antraisiais ir trečiaisiais auginimo metais kalio ir fosforo trąšos išberiamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį.
Dauginamas sėklomis. Jos sėjamos daržovių arba javų sėjamosiomis mašinomis 40-50 cm tarpueiliais. Į dirvą neįterpiamos. Sėklos norma – 0,4-0,5 kg/ha. Kad geriau pasisėtų, jos yra maišomos su smėliu arba su kita balastine medžiaga.
Pirmaisiais auginimo metais, anksti pavasarį, vos išryškėjus pasėlio eilutėms, kultivatoriais purenami tarpueiliai, paliekant neliestas 3-4 cm pločio pasėlio juostas, iš kurių rankomis išraunamos piktžolės. Per vegetaciją tarpueiliai kas 2-3 savaitės purenami kultivatoriais. Toje pačioje vietoje auginamas 3 metus, nes ketvirtaisiais metais ir vėliau pasėlyje įsiveisia daug piktžolių, ypač šakniastiebinių, nuo kurių labai sumažėja derlius, be to, žaliava užsiteršia pašalinėmis priemaišomis. Kietį kartais pažeidžia cikados, blakės, taip pat rūdligė ir ramulariozė. Tačiau šios ligos ir kenkėjai didelių nuostolių nepadaro.
Žaliavos ruošimas. Zolė pirmaisiais auginimo metais pjaunama (javapjovėmis) rugsėjo mėn., antraisiais ir trečiaisiais – prieš žydint augalams (liepos viduryje). Derlius nuimamas giedrą sausą dieną (pirmoje dienos pusėje). Zolė bei lapai paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami džiovyklose (ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje) arba gerai vėdinamose, nuo lietaus ir saulės apsaugotose pastogėse.
Pirmaisiais auginimo metais didžiausias orasausių lapų derlius – iki 30,0 cnt/ha, antraisiais metais didžiausias žolės derlius – 31,4 ir trečiaisiais – 20,0 cnt/ha. Iš 100 kg žalios žolės gaunama 24-25 kg sausos.
Sausa žaliava yra žolė ir lapai. Žolė – žydinčios arba su lapais stiebų viršūnėlės iki 25 cm ilgio, be sumedėjusių stiebų, specifinio stipraus kvapo, kartoka. Žaliavoje drėgmės turi būti ne daugiau kaip 13%, mineralinių medžiagų, sudeginus žaliavą, ne daugiau kaip 13%, iš jų netirpstančių 10% druskos rūgštyje – 3%, nuotrupų, praeinančių pro sieto 3 mm skersmens angeles,- 5%, pageltusios ir parudusios žaliavos – 3%, stiebų, storesnių kaip 3 mm,- 3%, organinių priemaišų – 2%, mineralinių-1,5%. Lapai iki 10 cm ilgio, su koteliais arba be jų, viršutinė pusė pilkai žalia, apatinė pilkai sidabrinė, kiečiui būdingo kvapo, labai kartūs; žaliavoje drėgmės turi būti ne daugiau kaip 13%, mineralinių medžiagų, sudeginus žaliavą, ne daugiau kaip 13%, iš jų netirpstančių 10% druskos rūgštyje – 3%, parudusių ir pajuodusių lapų -3%, nuotrupų – 1 %, organinių priemaišų – 1 %, mineralinių – 1 %.
Žaliava laikoma maišuose sausoje patalpoje. Lapai laikomi iki 2, žolė – iki 3 metų.
Kiečio žaliavoje susikaupia 0,5-2,0% eterinio aliejaus, kuriame yra tujilo spirito (11,0-24,5%), tujono (4,07-50,0%), pineno, felandreno, kadineno, chamazuleno, taip pat yra karčiųjų glikozidų – absintino ir anabsintino, gintaro ir obuolių rūgščių, askorbi-no rūgšties (142-224 mg%), karotino (31-46 mg%), rauginių medžiagų (4,03-7,68%) ir kt.
Kartusis kietis vartojamas medicinoje ir veterinarijoje apetitui žadinti bei virškinimui gerinti ir kaip prieskonis. Jo eterinis aliejus vartojamas spalvotoje metalurgijoje naudingoms iškasenoms sodrinti, o azulenai -medicinoje.