Miltinė arkliauogė

Miltinė arkliauogė – Arctos aphylos uva-ursi Spreng.

Lietuviški sinonimai.:  ankšlaputė, kulauogė, kiauliauogės, lokžolė, meškauogė, meškos ausys, miltinė, miltiniukė, mūčelnikai, pelenis.

Paplitusi beveik visoje Europoje, išskyrus pietines sritis. Au­ga Urale, šiauriniame Sibire, Kaukaze, Altajaus kalnuose, Hima­lajuose, taip pat Šiaurės Amerikoje, kur, be miltinės, dar aptin­kama apie 50 arkliauogės rūšių.

Iki Antrojo pasaulinio karo šio augalo daugiausia buvo tiria­ma veikliosios medžiagos, taip pat jo ekologija, o biologija beveik nebuvo tiriama. Tik palyginti neseniai susidomėta šio augalo bio­logija, fitocenologija, ištekliais.

Farmacijos pramonėje, homeopatijoje ir veterinarijoje vartoja­mi lapai (Folia Uvae-ursi), rečiau žiedai, žydinčios ša­kelės ir vaisiai.

Morfologinės-botaninės savybės. Arkliauogė yra erikinių (Erieaceae) šeimos žemaūgis krūmokšnis. Pagrindinė šaknis liemeninė, iki kelių metrų ilgio, apyšviese žieve, su gausiomis šaluti­nėmis šaknimis. Stiebas trumpas, 5-20 cm ilgio. Senos šakos labai išsiraizgiusios, žvynuotos, gumbuotos, raudonai rudos, su pri­dėtinėmis 15-30 cm ilgio plonomis, šakotomis, tamsiai rudomis šaknimis. Jaunos šakos, išaugančios kero pakraščiuose, plikos, kartais šiek tiek plaukuotos, šviesios arba pilkai rudos, iki 20- 60, retai 130 cm ilgio. Išsišakojusių šakų ūgliai, augantys kero vidurinėje dalyje, iki 3-12 cm ilgio.

Lapai standūs, odiški, stori, atvirkščiai kiaušiniški, pleištiški, pailgi, dažniausiai buka ar kiek įlenkta, rečiau smailia viršūne, viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, apatinė šviesesnė, su įdu­busiomis tinkliškomis gyslomis. Kero viduryje lapai dažniausiai smulkesni negu pakraščiuose. Lapo lakštelis susiaurėja į trumpą, 0,2-0,5 cm ilgio, lapkotį.

Žiedai po 3-12 trumpose kekėse ant trumpų šakelių galų, dau­giausia krūmo viduryje. Ziedynkotis apaugęs trumpais, garbano­tais ir pavieniais liaukiniais plaukeliais; žiedkočiai pliki, su 2 ma­žomis pažiedėlėmis. Vainikėlis kiaušiniškas ar ąsotiškas, balzga­nas arba rausvas, 0,5 cm ilgio, su 5 trumpomis, apvaliomis, į lau­ko pusę išsilenkusiomis rausvomis skiautėmis, plaukuota vidine puse. Vaisius – rutuliška, miltinga, oranžinė arba skaisčiai raudo­na, blizganti uoga (panaši j bruknės). Jos viduje yra 5 rudos, kietalukštės, dažniausiai suaugusios sėklos.

Žydi gegužės-birželio mėn., vaisiai prinoksta rugpjūčio-spa­lio mėn.

Auga šviesiuose, sausuose pušynuose, viržynuose, degimvietėse, retai eglynuose, netgi pelkėtose vietose. Lietuvoje la­bai paplitusi pietrytiniuose ir rytiniuose rajonuose, retai vakari­niuose. Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje nepastebėta. Didžiausi jos ma­syvai yra Varėnos, Lazdijų bei Švenčionių rajonuose.

Agrotechnika. Auginti arkliauogę buvo bandyta mūsų respub­likoje, taip pat kai kuriose užsienio šalyse (Lenkijoje, Čekoslova­kijoje ir kt.). Tačiau rekomenduoti auginti ją gamybiniuose plo­tuose kol kas negalima.

Arkliauogei reikia parinkti lengvą, pakankamai derlingą dir­vą. Kaip šviesamėgis augalas mėgsta gerai apšviestą, geriausiai atvirą aikštelę. Galima auginti kirtavietėse, degimvietėse ir kitose žemės ūkio kultūroms netinkamose vietose, taip pat kultū­rinėse dirvose.

Dirva ruošiama kaip ir daugeliui daugiamečių sumedėjusių au­galų, parenkama laidi vandeniui, galinti absorbuoti ir išlaikyti pakankamai atmosferos kritulių. Podirvis turėtų būti pakankamai laidus vandeniui, pavyzdžiui, priemolis ar priesmėlis, bet ne mo­lis ar smėlis.

Kadangi šaknys išsiraizgiusios 50-80 cm gylyje, todėl dirva turi būti pakankamai sukultūrinta, giliai suarta. Natūraliai augan­čias arkliauoges patrgšus azotu, azoto-kalio-forforo mišiniu 40 kg/ha veikliųjų medžiagų, ūgliai užauga ilgesni, vešlesni, o lapuose susikaupia daugiau veikliųjų medžiagų. Dirvą truputį patręšti mineralinėmis trąšomis reiktų prieš sodinant augalus.

Arkliauogę dauginti galima ir sėklomis, ir vegetatyviškai. Tik sėklos subręsta ne kasmet, be to, pats sėklų dygimas užtrunka iki 3 metų, o jų daigumas ne didesnis kaip 50%. Tačiau iš sėk­lų išaugusių augalų šaknys būna ilgesnės, negu dauginant vege­tatyviškai, o tai labai svarbu auginant arkliauogę sausuose smė­lynuose.

Surinktos uogos sutrinamos, sėklos atskiriamos perplaunant vandeniu. Sėklos skarifikuojamos 3 valandas koncentruota sieros rūgštimi, jas nuolat pamaišant, po to drėgnos laikomos 25-30 °C temperatūroje 2-3 mėnesius, paskui 5-7 mėnesius stratifikuoįa-mos 3°C temperatūroje ir pavasarį sėjamos į dirvą. Geriausia sau­same pušyne įruošti nedidelį daigynėlį arba į dirvą primaišyti že­mės, atvežtos iš natūralios arkliauoges augimvietės. Taip paruoš­tos sėklos pradeda dygti sekančią vasarą, o dalis – dar po metų. Rudenį arba sekančių metų pavasarį augalus galima persodinti į nuolatinę vietą. Prigyja 73-93% augalų.

Vegetatyviniam dauginimui geriausiai tinka dvimetės gyvašakės. Jos aštriu peiliu pjaunamos prie pat antro bamblio maždaug 10-12 cm ilgio, pakankamai stiprios, nuo ne per daug senų, nede­gradavusių motininių augalų.

Paruoštos gyvašakės mirkomos heteroauksino (150-200 mg/l) ir askorbino rūgšties (1500-2000 mg/l) tirpalų mišinyje 12-14 valandų. Praktiškai geriausia jas paruošti iš vakaro ir nakčiai pa­merkti į augimo skatintojų tirpalą. Taip paveiktos, kaip rodo atlikti tyrimai, išauga ilgesnės ir tvirtesnės šaknys, geriau įsišaknija. Panašiai veikia heteroauksino (150 mg/l) ir tiamino (150 mg/l) mišiniai.

Paveiktos augimo skatintojais gyvašakės iškart sodinamos į neapšildomus inspektus arba lysves, kurių viršutinis 10-15 cm žemių sluoksnis yra paruoštas iš natūralios augimvietės. Gana ge­rai jos įsišaknija (iki 56%) ir durpėse. Gyvašakės geriausia ruošti ir sodinti balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Pasodintos pri­dengiamos kalkėmis nubaltintais stiklais, kasdien laistomos. Pra­deda šaknytis maždaug po mėnesio, ir rudenį gali būti persodi­namos į nuolatinę vietą. Atstumas tarp jų apie 1-1,5 m. Perso­dinti augalai nelaistomi, o tik naikinamos piktžolės ir supurenama dirva. Ketvirtųjų penktųjų metų gale jau galima imti lapų derlių. Iš 1 ha turėtų būti ne mažiau kaip 140-270 kg lapų.

Žaliavos ruošimas. Lapai skinami pavasarį (nuo balandžio 15 d. iki birželio 1 d.), dar nepradėjus augti jauniems lapams, taip pat antroje vasaros pusėje, suaugus lapams (nuo rugpjūčio 1 iki spalio 15 d.).

Renkant arkliauogę natūraliose augimvietėse, aštriu kastuvu atkertamos negiliai esančios šakos, paliekant ne mažiau kaip treč­dalį viso kero. Išrenkamos kerpės, pajuodusiais lapais šakos. Džio­vinama pastogėje  arba gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvę lapai nukuliami, rėčiais ar vėtyklėmis iš jų pašalinama sutrupėję lapai, šakutės ir kitokios priemaišos. Natūraliose augimvietėse lapų der­lius įvairus – nuo 50 iki 400 kg/ha. Lapai sudaro apie 50% bendros žalios masės.

Iš 100 kg šviežių lapų gaunama 20-22 kg sausų. Išdžiūvę la­pai turi būti 1-2 cm ilgio ir 0,5 – 1,2 cm pločio, natūralios žalios spalvos, trapūs, bekvapiai, kartoko, sutraukiančio skonio. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 12%, pelenų, sudeginus žaliavą,- ne daugiau kaip 4%, nenatūralios spalvos lapų – ne daugiau kaip 3%, stiebų ir šakų likučių – ne daugiau kaip 2%, sutrupėjusių la­pų, praeinančių pro 0,3 mm skersmens sieto angeles,- ne daugiau kaip 3%, organinių ir neorganinių priemaišų – ne daugiau kaip po 0,5%. Išdžiūvusi žaliava pakuojama j maišus ir laikoma sauso­je patalpoje. Žaliavą laikyti galima iki 5 metų.

Arkliauogės žaliavoje kaip priemaišos kartais pasitaiko bruknių lapų. Juos galima atskirti iš šiek tiek dantytų pakraščių bei apati­nėje lapo pusėje esančių tamsių taškelių.

Arkliauogės lapuose yra 6-14% arbutino ir metilarbutino, 10- 20% rauginių medžiagų, 6% galinės, 0,4-0,75% ursolo rūgšties, skruzdžių, elaginės rūgščių, apie 200 mg% vitamino C, 0,01% ete­rinio aliejaus, 0,48-1,1% flavonoidų: hiperozido, kvercetino, izokvercetino ir miricetino.

Svarbiausia veiklioji medžiaga yra glikozidas arbutinas, orga­nizme skylantis į gliukozę ir hidrochinoną, kuris turi dezinfekuo­jančių savybių. Hidrochinonas skatina šlapimo išsiskyrimą ir kartu dezinfekuoja inkstus.

Lapų preparatai dezinfekuoja šlapimtakius ir skatina šlapimo išskyrimą, vartojami sergant šlapimtakių ir šlapimo pūslės ligo­mis. Jie nevartojami, jeigu yra šlapimtakių defektai (susiaurėji­mai), ligonis linkęs vemti ar viduriuoti, be to, jei šlapimo reakcija rūgšti.

Jaunos šakelės vartojamos odoms išdirbti, odai ir vilnai da­žyti.

Taip pat skaitykite: