Vaistinė šventagaršvė – Archangelica ofiicinalis (Moench.) Hoffm.
Lietuviški sinonimai : didėsis dzienglius, dzingelis, Iaistiega.
Paplitusi Šiaurės Vakarų ir Vidurio Europoje, rytų europinėje dalyje, Vakarų Sibire.
Vaistams vartojama šakniastiebiai ir šaknys (Radix Archange-licae). Kaip daržovė ypač vertinama Siaurės gyventojų. Jauni stiebai ir lapkočiai renkami pirmųjų auginimo metų rudenį. Šaknys ir lapkočiai vartojami kulinarijoje ir likerių gamyboje, ypač mėgstami Prancūzijoje. Iš 1 ha šio augalo bitės prineša 90-300 kg nektaro. Medus aromatingas, gražios išvaizdos.
Morfologinės-botaninės savybės. Dvimetis, rečiau daugiametis, 100-250 cm aukščio, salierinių (Apiaceae) šeimos augalas. Šakniastiebis storas, mėsingas, aromatingas, su daugeliu pridėtinių šaknų, pereinančių į liemeninę šaknį. Stiebai stori, tuščiaviduriai, apskriti, pliki, rausvi. Lapai stambūs, šviesiai pilkšvai žali, 2-3 kartus plunksniški. Lapeliai pailgi, nelygiai dantyti, galinis tri-skiautis, šoniniai dviskiaučiai, pjūklišku kraštu. Lapų makštys stambios, rausvos. Ziedynstiebiai ilgi, su 20-45 stipinais, skėtukai rutuliški. Žiedai maži, neryškūs, su 5 balsvais ar gelsvais, elip-siškais, viršūnėje šiek tiek iškirptais vainiklapiais. Vaisius – suplotas, elipsiškas, žalsvas – skeltavaisis. 1000 vaisių sveria 4-5 g. Žydi birželio-liepos mėn., sėklos subręsta rugsėjo mėn. Lietuvoje apyretis, auga ne visuose rajonuose. Agrotechnika. Šventagaršvei parenkama priesmėlio arba priemolio humusingas dirvožemis saulėtoje vietoje. Tinkamiausias priešsėlis – pūdymas ir kaupiamieji. Rudenį dirva giliai suariama, prieš sėją sukultivuojama; prieš sodinant daigus suariama ir su-akėjama. Ruošiant dirvą, tręšiama mėšlu (20-30 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (kalio ir fosforo trąšų po 90 kg/ha veikliųjų medžiagų). Azoto trąšos išberiamos augalams prigijus arba praretinus daigus (90 kg/ha veikliųjų medžiagų).
Ilgiau laikomos sėklos pasidaro nedaigios. Sėjama iki 2-4 cm gylio. Sėklos norma – 25-35 kg/ha. Į nuolatinę auginimo vietą galima sėti rudenį (rugsėjo-spalio mėn.) šviežiai surinktas sėklas arba anksti pavasarį stratifikuotas. Į gruntą rudenį pasėtų sėklų daigumas apie 45%- Sėjama eilėmis, 60-70 cm tarp eilių. Pavasarį augalai retinami 40-50 cm atstumu. Sėklas galima sėti rudenį į lysves ir pavasarį persodinti į nuolatinę auginimo vietą, kai augalai turi po 2 tikruosius lapelius.
Pirmaisiais vegetacijos metais augalai sudaro 50 cm skersmens lapų skrotelę. Dalis augalų žydi antraisiais auginimo metais, o kiti vėlesniais metais.
Pirmaisiais metais purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžolės. Vėliau augalai suauga ir patys nustelbia piktžoles, užtenka tik tarpueilius purenti. Kasmet tręšiama tokiomis pat trąšų normomis kaip ir pirmaisiais metais.
Ligos ir kenkėjai augalams esminės žalos nepadaro.
Žaliavos ruošimas. Šakniastiebiai su šaknimis kasami antraisiais, trečiaisiais auginimo metais. Iš 1 ha gaunama 15-25 cnt orasausės žaliavos. Iškasus pašalinama stiebų likučiai, nuplaunama šaltu vandeniu ir džiovinama pavėsinėse arba džiovyklose ne aukštesnėje kaip 35-40 °C temperatūroje. Iš 100 kg šviežios žaliavos gaunama 20-22 kg orasausės.
Sausa žaliava pakuojama į ryšulius ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje (rekomenduojama į ją truputį įdėti negesintų kalkių). Laikoma iki 3 metų.
Išdžiūvę šakniastiebiai turi būti iki 6-8 cm, šaknys – apie 15- 25 cm ilgio ir 2-3 cm skersmens, rausvai rudi, kvapūs, prėsko, aitraus skonio. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 14%, šakniastiebių su lapų likučiais – ne daugiau kaip 5%, sutrupėjusių, iki 1 cm ilgio, šaknų gabalėlių – ne daugiau kaip 3%, organinių ir mineralinių priemaišų – po 1 %.
Žaliavoje yra apie 1% eterinio aliejaus, susidedančio iš felandreno, pineno, cimolio, seskviterpenų, be to, yra 6% dervų, organinių rūgščių, rauginių, karčiųjų ir kitokių medžiagų.
Šakniastiebių ir šaknų preparatais gydoma virškinimo traktas, jie skatina šlapimo išsiskyrimą.