Vaistinė šventagaršvė

Vaistinė šventagaršvė – Archangelica ofiicinalis (Moench.) Hoffm.

Lietuviški sinonimai : didėsis dzienglius, dzingelis, Iaistiega.

Paplitusi Šiaurės Vakarų ir Vidurio Europoje, rytų europinėje dalyje, Vakarų Sibi­re.

Vaistams vartojama šakniastiebiai ir šaknys (Radix Archange-licae). Kaip daržovė ypač vertinama Siaurės gyventojų. Jau­ni stiebai ir lapkočiai renkami pirmųjų auginimo metų rudenį. Šak­nys ir lapkočiai vartojami kulinarijoje ir likerių gamyboje, ypač mėgstami Prancūzijoje. Iš 1 ha šio augalo bitės prineša 90-300 kg nektaro. Medus aromatingas, gražios išvaizdos.
Morfologinės-botaninės savybės. Dvimetis, rečiau daugiametis, 100-250 cm aukščio, salierinių (Apiaceae) šeimos augalas. Šak­niastiebis storas, mėsingas, aromatingas, su daugeliu   pridėtinių šaknų, pereinančių į liemeninę šaknį. Stiebai stori, tuščiaviduriai, apskriti, pliki, rausvi. Lapai stambūs, šviesiai pilkšvai žali, 2-3 kartus plunksniški. Lapeliai pailgi, nelygiai dantyti, galinis tri-skiautis, šoniniai dviskiaučiai,   pjūklišku   kraštu.   Lapų makštys stambios, rausvos. Ziedynstiebiai ilgi, su 20-45 stipinais, skėtukai rutuliški. Žiedai maži, neryškūs, su 5 balsvais ar gelsvais, elip-siškais, viršūnėje šiek tiek iškirptais vainiklapiais. Vaisius – suplotas, elipsiškas, žalsvas – skeltavaisis. 1000 vaisių sveria 4-5 g. Žydi birželio-liepos mėn., sėklos subręsta rugsėjo mėn. Lietuvoje apyretis, auga ne visuose rajonuose. Agrotechnika. Šventagaršvei parenkama priesmėlio arba prie­molio humusingas   dirvožemis   saulėtoje   vietoje.   Tinkamiausias priešsėlis – pūdymas ir kaupiamieji. Rudenį dirva giliai suariama, prieš sėją sukultivuojama; prieš sodinant daigus suariama ir su-akėjama. Ruošiant dirvą, tręšiama mėšlu  (20-30 t/ha)  ir mine­ralinėmis trąšomis  (kalio   ir fosforo trąšų po 90 kg/ha veikliųjų medžiagų). Azoto trąšos išberiamos augalams prigijus arba pra­retinus daigus (90 kg/ha veikliųjų medžiagų).

Ilgiau laikomos sėklos pasidaro nedaigios. Sėjama iki 2-4 cm gylio. Sėklos norma – 25-35 kg/ha. Į nuolatinę auginimo vietą galima sėti rudenį (rugsėjo-spalio mėn.) šviežiai surinktas sėk­las arba anksti pavasarį stratifikuotas. Į gruntą rudenį pasėtų sėk­lų daigumas apie 45%- Sėjama eilėmis, 60-70 cm tarp eilių. Pa­vasarį augalai retinami 40-50 cm atstumu. Sėklas galima sėti rudenį į lysves ir pavasarį persodinti į nuolatinę auginimo vietą, kai augalai turi po 2 tikruosius lapelius.

Pirmaisiais vegetacijos metais augalai sudaro 50 cm skersmens lapų skrotelę. Dalis augalų žydi antraisiais auginimo metais, o kiti vėlesniais metais.

Pirmaisiais metais purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžo­lės. Vėliau augalai suauga ir patys nustelbia piktžoles, užtenka tik tarpueilius purenti. Kasmet tręšiama tokiomis pat trąšų nor­momis kaip ir pirmaisiais metais.

Ligos ir kenkėjai augalams esminės žalos nepadaro.

Žaliavos ruošimas. Šakniastiebiai su šaknimis kasami antrai­siais, trečiaisiais auginimo metais. Iš 1 ha gaunama 15-25 cnt orasausės žaliavos. Iškasus pašalinama stiebų likučiai, nuplauna­ma šaltu vandeniu ir džiovinama pavėsinėse arba džiovyklose ne aukštesnėje kaip 35-40 °C temperatūroje. Iš 100 kg šviežios ža­liavos gaunama 20-22 kg orasausės.

Sausa žaliava pakuojama į ryšulius ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje (rekomenduojama į ją truputį įdėti negesin­tų kalkių). Laikoma iki 3 metų.

Išdžiūvę šakniastiebiai turi būti iki 6-8 cm, šaknys – apie 15- 25 cm ilgio ir 2-3 cm skersmens, rausvai rudi, kvapūs, prėsko, aitraus skonio. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 14%, šak­niastiebių su lapų likučiais – ne daugiau kaip 5%, sutrupėjusių, iki 1 cm ilgio, šaknų gabalėlių – ne daugiau kaip 3%, organinių ir mineralinių priemaišų – po 1 %.

Žaliavoje yra apie 1% eterinio aliejaus, susidedančio iš felandreno, pineno, cimolio, seskviterpenų, be to, yra 6% dervų, orga­ninių rūgščių, rauginių, karčiųjų ir kitokių medžiagų.

Šakniastiebių ir šaknų preparatais gydoma virškinimo traktas, jie skatina šlapimo išsiskyrimą.

Taip pat skaitykite: