Vaistinė taukė

Vaistinė taukė – Symphytum officinale L.

Lietuviški sinonimai : devynių vyrų spėka, gyvakaulis, kaštavolas, kaštanavolas, kaulažolis, kaulažolynis, kiaulažolė, takukė.

Paplitusi Europoje, išskyrus pačią šiaurinę dalį, Kryme, Ma­žojoje ir Vidurinėje Azijoje, Vakarų Sibire, Šiaurės Amerikoje už­nešta. Tai vaistinis, medingas ir pašarinis augalas. Vaistams var­tojamos šaknys (Radix Symphyti) [53].

Morfologinės-botaninės savybės. Daugiametis ežeininių (Bo~ raginaceae) šeimos žolinis augalas. Šaknys storos, šakotos, glei­vingos, paviršius juodas, vidus balsvas. Stiebai 40- 100 cm aukščio, statūs, stori, tuščiaviduriai, apaugę šiurkščiais plaukeliais, viršūnėje šakoti, sultingi. Apatiniai stiebo lapai 5-10 cm ilgio, apie 6 cm pločio, lygiakraščiai arba kiek dantyti, į viršūnę smailėjantys, pražanginiai, prie pamato pereina į sparne­lius. Žiedai viršūnėse susitelkę į suktukus, nusvirę, purpuriniai arba violetiniai, kartais balsvi. Taurelė du kartus trumpesnė už vainikėlį. Riešutėliai tribriauniai, 4-5 mm ilgio, juodi, blizgantys, su balta ataugėle pamatinėje duobutėje.

Žydi gegužės-rugsėjo mėn., sėklos pradeda bręsti liepos mėn. Auga sodybose, patvoriuose, pagrioviuose, drėgnose pievose, kartais pasitaiko ir laukuose. Paplitusi beveik visoje respublikoje.

Agrotechnika. Labai gyvybingas augalas, gerai augantis der­lingoje ir drėgnoje dirvoje. Dirva taukei ruošiama kaip visoms ki­toms kultūroms: giliai suariama, patręšiama organinėmis (30- 40 cnt/ha) ir mineralinėmis trąšomis (kalio – 60-100, fosforo – 90-120, ir azoto – 90-180 kg/ha veikliųjų medžiagų). Mėšlu, fos­foro ir kalio trąšomis tręšiama prieš arimą, o azoto – anksti pa­vasarį, vegetacijos pradžioje.

Geriausia dauginti 6-10 cm ilgio ir apie 1 cm storio šaknia­stiebiais. Iškastos šaknys supjaustomos 6-10 cm ilgio gabaliu­kais ir sodinama pavasarį, vasarą arba anksti rudenį 60-70 cm tarpueiliais, 30-50 cm atstumu tarp auginių ir 10-15 cm gyliu. Mažuose ploteliuose galima sodinti kastuvu. Jeigu sodinama į plūgu išartas 10-15 cm gylio vageles, tai auginiai išdėstomi ati­tinkamu atstumu ir apariami. Po to kita vaga užariama be augi­nių. Sėklomis dauginama tik tais atvejais, kai nėra auginių.

Purenti tarpueilius ir naikinti piktžoles galima rankomis arba mechanizuotai.

Žaliavos ruošimas. Šaknys kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį kastuvais ar plūgais (geriausia be verstuvų). Ištrauko­mos kultivatoriumi ir surenkamos. Kultivuoti ir rinkti šaknis reikia 2-3 kartus, kol jų visai nelieka dirvoje.

Šaknys nuvalomos, nupjaunamos antžeminės dalys, nuplauna­mos šaltame vandenyje, storesnės išilgai perskeliamos į 2-4 da­lis, suveriamos ant virvučių ir džiovinamos perpučiamoje pastogė­je. Galima džiovinti ant lentynų arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Iš 100 kg šviežių šaknų gaunama 30-36 kg orasausių. Išdžiūvusių šaknų paviršius turi būti juodas, vidus balsvas. Gerai išdžiūvusi žaliava lūžta.

Išdžiovintoje žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 12%, pajuodavusių šaknų – ne daugiau kaip 10%, šaknų su šakniastie­biais- 5%, šaknų gabaliukų, trumpesnių kaip 2 cm,- ne daugiau kaip 5%, organinių ir mineralinių priemaišų – po 1%.

Sausa žaliava pakuojama po 45 kg į ryšulius ir laikoma sauso­je, gerai vėdinamoje patalpoje ant stelažų, iki 3 metų.

Šaknyse yra apie 30% gleivių, 0,5% rauginių medžiagų, 3,0% asparagino, 0,29-0,32% alkaloidų (alantoino, laziokarpino, cinoglosino), galinės rūgšties, krakmolo, eterinio aliejaus, mineralinių ir kitokių medžiagų.

Vaistinės taukės preparatais gydoma skrandžio ir dvylikapirš­tės žarnos opaligė, taip pat kaulų lūžiai. Alantoinas padeda ląste­lėms regeneruotis, gleivės apsaugo virškinimo trakto gleivinę nuo mechaninių pažeidimų, taip pat nuo cheminio dirginimo, ir gleivi­nė greičiau atsistato.

Taip pat skaitykite: