Narcizai,

amarilinių šeimos daugiametės svogūninės žolės. Yra apie 30 (kitais duome­nimis — 60) rūšių. Tarybų Sąjungoje 1 rū­šis — siauralapis narcizas; auga Karpatuose. Sodo narcizai išvesti daugelio rūšių kryžmini­mo būdu. Lauke auginama šių grupių veislės ir hibridai.

Vamzdeliniai narcizai. Žiedai stambūs, priedinis vainikėlis — vamzdelis — lygus ar­ba ilgesnis už apyžiedžio skiltį; žiedų spalva balta su geltona. Veislės: ‘Beerscheba’ — baltas su labai ilgu vamzdeliu; ‘Gold Me­dai’ — geltonas,    žemas;    ‘King    Alfred’ — sodriai geltonas, vamzdelis su gražiu gofruotu pakraštėliu, tinka pražydinti; ‘Mount Ho-od’ — grynai baltas, ankstyvas.

Plačiavainikiai narcizai. Žiedai stambūs, balti, kreminiai, įvairių atspalvių geltoni, oranžiniai; priedinis vainikėlis vamzdelio arba taurelės pavidalo, truputį trumpesnis už apyžiedžio skiltį. Veislės: ‘Helios’ — tamsiai geltonas su oranžiniu vainikėliu; ‘La Argenti­na’ — baltas su geltonu vainikėliu, beveik pilnaviduris; ‘Manco’ — kremiškai baltas su truputį atlenktu rausvai oranžiniu vainikėliu.

Siauravainikiai narcizai. Priedinis vaini­kėlis gerokai trumpesnis už apyžiedžio skiltį. Veislės: ‘Arguros’ — grynai baltas apyžiedis su šviesiai žalia „akute”; ‘Verger’ — grynai baltas su tamsiai raudonu vainikėliu, vidutinio ankstyvumo; ‘Kansas’ — baltas, vainikėlis kreminio atspalvio baltas; ‘Apricot Distinc-tion’ — abrikosinis apyžiedis, trumpa rausvai oranžinės spalvos taurelė.

Pilnaviduriai narcizai. Apyžiedis susideda iš daugelio skilčių. Geriausios veislės: Tngles-combe’ — blyškiai geltonas, vidutinio anksty­vumo; ‘Golden Ducat’ — tikras pilnaviduris su auksinio atspalvio geltonu viduriu; ‘Snow-ball’ — baltas; ‘Texas’ — blyškiai geltonas su oranžinio atspalvio raudonais vainiklapiais centre, ankstyvas.

Poetiniai narcizai. Pavieniai žiedai pieno atspalvio balti su mažu plokščiu ryškios spal­vos vainikėliu. Veislės: ‘Actaea’ — žiedas didelis, baltas kaip sniegas su oranžinio at­spalvio raudonu vainikėliu; ‘Queen of Nar-cissi’ — labai didelis, baltas kaip sniegas su skaisčiai raudonu vainikėliu; ‘Milan’ — aukš­tas narcizas, turi didelę „akutę” iš tamsiai žalio centro.

Narcizus galima sodinti tiek lauke, tiek vazonuose.

Vietos parinkimas. Narcizams labiau patinka saulėta vieta, bet jie auga ir pusiau šešėlyje, todėl juos galima sodinti prie medžių ir krūmų, sklypuose, kur neužpučia stiprūs vėjai.

Dirva. Narcizai gerai auga bet kokiame sukultūrintame dirvožemyje. sunkią molin­gą dirvą reikia pridėti smėlio, durpių, į leng­vą — velėninės žemės, puvenų. Rūgščią dirvą reikia kalkinti. Dirvą parengti reikia iš anksto ir kartu patręšti.

Trąšos. Geriausios trąšos narcizams yra sudūlėjusios puvenos arba kompostinė žemė (8—10 kg į 1 m²). Antrąkart kasant reikia berti fosforo trąšų — superfosfato (60 g į 1 m²).

Per sezoną reikia dar kelis kartus pa­tręšti. Anksti pavasarį, kol dar ne visai nu­tirpęs sniegas, tręšiama kompleksinėmis mi­neralinėmis trąšomis (RK) — 80—120 g į 1 m² santykiu 2:1:1. Prasidėjus butonizacijai, antrą kartą tręšiama tokiu pačiu kiekiu san­tykiu 1:2:1. Žydint trečią kartą tręšiama RK, duodant po 30—35 g į 1 m² (1:1).

Sodinimas. Narcizus sodinti reikia rugsė­jo viduryje gyliu, atitinkančiu 2—3 svogūnoskersmenis (apytikriai 10—15 cm). Sunkiose dirvose sodinti reikia sekliau, lengvose — giliau. Atstumai tarp svogūnų turi būti iki 10 cm, tarp eilių 20—25 cm. Vienoje vietoje narcizai gerai auga 3—5 metus. Intensyviau­siai žydi 2—3 metais po pasodinimo (stam­būs svogūnai). Jauni (dukteriniai) svogūnai geriausią dauginimosi koeficientą pasiekia tiktai trečiaisiais metais, todėl narcizus patar­tina kasti, praėjus 3 metams nuo pasodinimo.

Priežiūra maždaug tokia pat kaip tul­pių. Nereikia leisti smarkiai susigulėti dirvai. Žiemai narcizus reikia pridengti puvenomis, kompostu,durpėmis ir medžių lapais. Nar­cizai reiklūs mitybos elementams per visą augimo laikotarpį, nes jų gemalinių pumpurų susidarymo ir vystymosi laikotarpis yra labai ilgas.

Kasimas. Narcizų svogūnus galima kasti, kai visiškai pagelsta lapai. Patartina kasti kasamosiomis šakėmis. Nukastus svogūnus reikia sudėti į dėžes viena eile, padžiovinti pridengtame pavėsyje 1—2 paras, paskui džiovinti juos patalpoje 20—22°C tempera­tūroje. Nuo išdžiovintų svogūnų reikia nuva­lyti žemes ir senas šaknis, o paskui iki sodi­nimo laikyti 16—18°C temperatūroje.Pražydinimas. Beveik visos narcizų veis­lės lengvai pražydinamos žiemą. Pražydinimui reikia atrinkti svogūnus, kurių skersmuo didesnis kaip 4 cm, masė didesnė kaip 60 g, ir iki sodinimo laikyti juos 17° C temperatū­roje. Paskui svogūnus sodinti į dėžutes, vazo­nus su smėliu ir laikyti tamsiai (5—9°C tem­peratūra, santykinė drėgmė apie 100%) 14— 16 savaičių. 2 savaitės prieš žydėjimo pradžią, kai ūgliukai pasiekia 10 cm, narcizus reikia pernešti į šviesią vietą, kur temperatūra 15— 17° C, oro drėgmė apie 50%. Kai tik augalai ima žydėti, juos reikia perkelti į vėsią vietą, kur temperatūra 10—12°C; čia jie žydi keletą dienų.

Ligos. Narcizams kenkia grybinės ir virusinės ligos. Grybinės ligos. Nuo kekerinio puvinio pūva lapai, lapamakštės, svogūnų kakleliai. Sklerotinis puvinys. Svogūnai apsi­traukia baltu grybo apnašu su juodais skle-ročiais. Fuzariozė. Iš pradžių nuo grybo paru­duoja dugnelis, paskui puvinys apima visą svogūną, tarp lukštų atsiranda rausvai baltas voratinklinis grybo apnašas. Nuo dėmėtligių gelsta ir džiūsta lapai. Profilaktika kaip tulpių.

Virusinės ligos. Baltoji dryžligė. Po žydėjimo lapų viršūnėse išilgai gyslų atsiranda rausvų dryžių, kurie išplinta per visą lapo paviršių ir pabąla. Paskui jie susilieja, ir lapas nudžiūsta. Dryžlige serga ir kai kurių veislių žiedkočiai. Svogūnai užauga mažesni.

Geltonoji dryžlige. Ant lapų atsiranda brūkšnių ir dryžių, kurie vėliau tampa ryškiai geltoni. Lapai gali truputį susisukti. Vieninte­lis būdas išvengti virusinių ligų — šalinti ir naikinti sergančius augalus.

Stiebinis nematodas sukelia būdingą žie­dinį arba išilginį svogūnų puvinį. Lapai išsi­kraipo, šiek tiek susiraukšlėja skersinėmis raukšlėmis, žiedynkočiai užauga daug trum­pesni. Apsikrėtę svogūnai pačiupinėjus minkš­ti, smarkiai pakenkti supūva. Nematodai susi­kaupia rudenį prie dugnelio ir kaklelio, suda­rydami pilkokai baltą veltininį apnašą. Ser­gantys augalai atrodo suvargę, prastai žydi, augdami atsilieka, smarkiai pakenkti žūva. Kovos priemonės: rūpestingai išrinkti ir paša­linti sergančius svogūnus; narcizų vietoje auginti serenčius; praėjus 3 savaitėms nuo kasimo mirkyti svogūnus 2—4 h karštame vandenyje (43—45°C); apdoroti dirvožemį karbationu.

Kenkėjai. Svogūninė šaknų erkė. Erkės nualina svogūno dugnelį, įsiskverbia į vidų, minta syvais. Pažeisti svogūnai sudžiūsta. Kovos priemonės: svogūnų beicavimas prieš sodinimą keltanu (0,2%), fosfamidu (1 %), gera agrotechnika, teisinga sėjomaina.

Didžioji svogūninė musė. Kenkia 1,8 mm ilgio blyškiai geltonos lervos su giliomis skersinėmis raukšlėmis. Minta svogūnų syvais. Naikinama taip pat, kaip ir svogūninė šaknų erkė.