Tulpės,

lelijinių šeimos daugiamečiai svogūniniai augalai. Yra apie 140 rūšių.  Kultūrinės (sodo) tul­pės kilusios iš laukinių, jų yra ne mažiau kaip 10 000 veislių. Auginti lauke labiau tinka veislės, priklausančios šioms grupėms.

Paprastosios ankstyvosios tulpės. Šios grupės veislėms būdinga: žydi anksti, auga neaukštos (25—40 cm), vyrauja geltonų ir raudonų

tonų žiedų spalvos, žiedai tauriškos arba bo-kališkos formos; galima pražydinti sausio ar­ba vasario mėnesį. Geriausios veislės: ‘Bril-liant Star’ — skaisčiai raudona; ‘Christmas Morvel’ — tamsiai rožinė; ‘Cassini’ — raudo­nai ruda; ‘Bellona’ — auksinio atspalvio gel­tona; ‘Couleur Cardinal’, ‘Ibis’.

Triumfo tulpės. Augalai aukštaūgiai, su dideliais bokališkos formos žiedais, gerai dau­ginasi. Žiedų spalvos įvairios. Veislės: ‘Alberio’ — vyšniškai raudona, gelsvai apkraštuo­ta; ‘Blizzard’ — šviesiai kreminė; ‘Konsas’ — balta su citrinos geltonumo centru, ir kitos.

Darvino hibridai. Augalai aukštaūgiai, su dideliais bokališkos formos skaisčių spalvų žiedais, daugiausia raudonų tonų; yra gelto­nų, kreminių, dvispalvių. Anksti pražysta, turi aukštą dauginimosi koeficientą, tinka pražydinti. Veislės: ‘Apeldoorn’ — oranžiškai raudona; ‘Diplomate’ — skaisčiai raudona; ‘Oxford’ — raudona su purpuriniu apnašu; ‘Parade’ — raudona, ir kitos.

Paprastosios vėlyvosios (Darvino tulpės). Pasižymi spalvų įvairumu, griežtai bokališka žiedo forma su kvadratiniu pagrindu ir storais bukais vainiklapiais. Pasodintos po vadina­muoju šaltuoju stiklu, jos žydi jau tada, kai lauke augalai turi dar tik lapus. Paplitusios veislės: ‘Aristocrat’ — tamsiai violetinės roži­nės; ‘Bartigon’ — avietinės; ‘Demeter’ — purpurinė violetinė.

Lelijažiedės tulpės. Pasižymi dailiais, pailgėju­siais žiedais su smailiais, siaurais, į lauko pusę užlinkusiais skaisčių spalvų vainiklapiais. Veislės: ‘Alaska’ — šviesiai geltona; ‘Gisela’ — švelniai rožinė, ‘Mis Moon’ — geltona; ‘Mariette’, ‘Marcellina’.

Pilnavidurės vėlyvosios, arba bijūninės. Pasižymi bijūninės formos pilnaviduriais žiedais. Spalvos — balta, geltona, raudona, violetinė. Žydi tuo pačiu metu kaip Triumfo tulpės. Veislės: ‘Coxa’ — karmino raudonu­mo, su geltonais kraštais; ‘Mount Tacoma’ — balta; ‘Nizza’ — geltona su plačiais plunksniškais bordiniais dryželiais nugarėlėje; ‘Symphonia’ — vyšniškai raudona su karmi­no raudonumo apnašu.

Vietos parinkimas. Tulpės geriau auga šviesiuose, lygiuose (be įdubų), nuo stiprių vėjų apsaugotuose sklypuose. Jei trūksta sau­lės šviesos, stiebai ištįsta, išsiklaipo, svogūnai sumažėja ir išsigimsta. Nuo stiprių ir šaltų vėjų sutrumpėja žydėjimo laikas, stiebai lūži­nėja, suprastėja augalų išvaizda. Vėlyvąsias veisles galima sodinti pusšešėlyje, tada jos ilgiau žydi.

Dirva. Tulpėms labiau tinka gerai sukul­tūrinta, lengva, laidi ir kartu imli vandeniui neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirva, turinti daug puvenų. Joms netinka dirvos, kur gruntinio vandens lygis aukštas, bei sunkios molingos dirvos. 2—3 mėnesius prieš sodinant, žemę reikia sukasti 25—30 cm gyliu, paskui supurenti kauptuku, sulyginti, kartu ir patręšti. Savaitę prieš sodinant, skly­pą reikia perkasti.

Tręšimas. Pagrindinis tręšimas daromas rengiant dirvą. Pirmą kartą kasant, reikėtų dėti perpuvusio mėšlo (4—7 kg į 1 m²) arba komposto (3—5 kg j 1 m²), antrą kartą — azoto, fosforo ir kalio trąšų (atitinkamai 30, 60 ir 40 kg į 1 m²). Anksti pavasarį, tirps­tant sniegui, reikia tręšti azoto trąšomis (25— 30 g į 1 m²). Žiedpumpurių susidarymo metu reikia antrą kartą tręšti fosforo ir kalio trą­šomis (30—40 ir 40—50 g į 1 m²), trečią kartą — pilno žydėjimo metu (40—50 g kalio sulfato į 1 m²). Sunkiose dirvose reikia padi­dinti azoto dozę ir sumažinti fosforo, lengvo­se — atvirkščiai. Gerai veikia mikrotrąšos: manganas, boras, cinkas. Jomis tręšti reikia drauge su papildomuoju tręšimu, į 10 1 tirpalą pridedant 8—10 g mangano sulfato, 5—10 g boro rūgšties, 1—3 g cinko sulfato. Negalima augalų pertręšti, nes svogūnai blogiau bręsta, o laikomi lengvai suserga.

Sodinimas. Tulpes patartina sodinti tokiu laiku, kad iki šalčių jos gerai įsišaknytų. Šak­nims susidaryti palankiausia temperatūra 6— 10°C. Jas reikia sodinti rugsėjo II pusėje po vieną, eilutėmis, smulkius svogūnus sodinti į vagas. Atstumai tarp svogūnų eilėje ir tarp eilių bei sodinimo gylis priklauso nuo svogūnų dydžio: kuo didesnis svogūnas, tuo didesnio mitybos ploto jam reikia. Paprastai atstumai tarp eilių daromi 20—25 cm, tarp didelių svogūnų 8—10 cm, sodinimo gylis turi būti per 3 svogūno aukščius. Lengvose dirvose galima sodinti giliau, sunkiose sekliau. Prasi­dėjus nuolatiniams šalčiams, kai sušąla viršu­tinis dirvos sluoksnis, tulpių sklypą reikia mulčiuoti. Tam galima panaudoti durpes, pusiau perpuvusį kompostą (5—10 cm sluok­sniu), lapus, šiaudus (1 kg į 1 m²). Lapus ir šiaudus pavasarį būtina nuimti. Pridengimas padeda išlaikyti tulpes sveikas, didina jų deko­ratyvumą ir derlingumą. senąją vietą tulpes sodinti galima tik po 4—5 metų, jei sodinama anksčiau, reikia pakeisti dirvožemį.

Priežiūrą reikia pradėti anksti pavasarį. Ligotus augalus šalinti su gumulu žemių. Taip atrinkti patartina kelis kartus per sezoną. Augalų vegetacijos metu reikia tręšti, ravėti, dirvą purenti, reguliariai laistyti; laistyti ypač svarbu tulpių butonizacijos, žydėjimo ir vy­timo (2—3 savaitės) laikotarpiu. Kad užaug­tų geri svogūnai, pačioje žydėjimo pradžioje augalus reikia dekapituoti — nutraukti žiedų galvutes.

Skinant žiedus puokštėms, prie stiebo rei­kia palikti ne mažiau kaip 1 lapą. Jei žiedai liko nenuskinti, reikia pašalinti sėklų dėžutes, kad svogūnai nenusialintų.

Svogūnų kasimas ir laikymas. Tulpes reikia kasti kasmet, kai pagelsta lapai. Tuo metu svogūno dengiamasis lukštas jau būna šviesiai rudas, bet dar ne visiškai išdžiūvęs — birželio pabaigoje ir liepos pradžioje. Kasti geriausia tam tikromis sodo šakėmis, kad ma­žiau būtų sužeistų svogūnų. Iškastus svogūnus reikia sudėti į dėžes ar kitokią tarą vienu sluoksniu.   1—2 paras juos  reikia palaikyti

atvirame ore, po stogu, apytamsėje vietoje, paskui supurtyti žemes, pašalinti senąsias šaknis ir lukštus (atsargiai, kad nebūtų pažeis­tas dugnelis), sudėti į dėžes ir padėti į saugyk­lą ar panašią patalpą. 25—30 dienų tempe­ratūra saugykloje turi būti ne žemesnė kaip 22° C, drėgnumas ne didesnis kaip 70%; būti­na intensyviai vėdinti. Žemesnėje temperatū­roje sustoja vystęsis svogūno žiedinis pumpu­ras. Iki sodinimo svogūnus reikia laikyti pa­tamsyje, 18° C temperatūroje. Laikomus svo­gūnus reikia retsykiais patikrinti, išmesti ir sunaikinti ligotus.

Tulpių pražydinimas. Sėkmingam pražy-dinimui didelę reikšmę turi temperatūros režimas po nukasimo; jo skiriama 2 etapai: aukštos temperatūros poveikis, o paskui — žemos. Aukšta temperatūra (23—25°C) vei­kiama nuo laikymo pradžios momento iki rugpjūčio 10—15 dienos. Jei svogūnui ski­riami ankstyvam pražydinimui (sausio mėne­sį), juos reikia savaitę palaikyti 34°C tempe-‘ratūroje; tada pagreitintai formuojasi žiedi­niai pumpurai.

Nuo rugpjūčio vidurio svogūnus reikia perkelti į kitą vietą, kur temperatūra 9° C. Žemesnė temperatūra — būtina normalaus žiedkočio vystymosi sąlyga. Jei augalai skiria­mi labai vėlyvam pražydinimui (gegužės mėnesiui), nukastus svogūnus iki rugsėjo mėnesio reikia laikyti  23° C temperatūroje, 0  paskui iki spalio vidurio (t.y. iki sodini­mo) — 17°C temperatūroje.

Svogūnai, skirti sodinimui, turi būti visiš­kai sveiki, turėti gerą (be mechaninių pažei­dimų) epidermį, 4—5 maitinamuosius lukš­tus, būti apvalios formos; dydis — ne mažes­nio kaip 3,5 cm skersmens, masė nuo 30 g ir didesnė. Substratas sodinimui gali būti grynas upės smėlis, durpės, smėlio ir durpių mišinys, upės smėlio ir sodo žemės mišinys. Maisto medžiagos, esančios substrate, padeda geriau išsilaikyti svogūnui. Todėl galima patręšti 10—12 dienų po perkėlimo iš vėsios patalpos į kambarį ar šiltnamį: į 10 1 vandens dėti 40 g kalio sulfato ir 20 g amonio salietros.

Svogūnai sodinami spalio pradžioje į puodelius, dubenis, dėžes. Į vieną indą arba dėžę reikia sodinti tos pačios veislės tulpes. Indą iki ¹ h pripilti substrato, kuriame 1,5—2 cm ats­tumais išdėlioti svogūnus, truputį įspaudžiantjų dugnelius į substratą. Paskui iki pačių svo­gūnų viršūnėlių pripilti to paties substrato.Tada svogūnus reikia gerai palaistyti, sodiniuspadėti rūsyje ar pusrūsyje 5—9°C temperatūroje.Laikytireikia tamsoje, kur oras drėgnas; 2   kartus per savaitę laistyti. įsišaknija ir su­dygsta per 16—22 savaites (žiūrint kokiosveislės). Parnešti į kambarį arba šiltnamįgalima, kai daigai išauga 5—7 cm aukščio, ojų apatinėje dalyje galima užčiuopti žiedpum­purius. Paprastai tai daroma, likus 3 savai­tėms iki žydėjimo.Indus ir dėžes su įsišaknijusiomis tulpėmis reikia pernešti į patalpą, kurioje temperatūra yra15—20°C. Kad žiedkočiai būtų ilgesni,pirmąsias 3—4 dienas augalus reikia laikyti po tamsaus popieriaus gaubtuvu. Augimą ir žydėjimą paspartina ir daigų purškimas 2—3 kartus per dieną šiltu vandeniu (iki lapų išsiskleidimo momento). Oras nuolat turi būti la­bai drėgnas. Namuose šalia puodelių su tulpė­mis galima padėti dubenis su vandeniu. Kai žiedpumpuriai nusispalvina, augalus reikia padėti vėsesnėje vietoje (ant palangės, arčiau prie stiklo) — tai pailgina žydėjimo laiką, bū­na tvirtesni žiedkočiai. Dėžes arba puodelius su augalais laistyti reikia, kol lapai nuvysta, paskui nebelaistyti. Svogūnus iškasti, pašalinti senuosius lukštus, padžiovinti 20°C tempera­tūroje ir toliau laikyti taip pat, kaip nukastus lauke. Rugsėjo mėnesį juos reikia sodinti lauke.

Pražydinamų tulpių veislės nevienodai reiklios svogūnų šaldymo trukmei įsišakniji­mo metu. Jų daugumai šis laikas yra 16— 20 savaičių; taigi galima pražydinti vasario ir kovo mėnesį. Ankstyvam pražydinimui tinka tik tos veislės, kurių šaldymo laikotarpį suda­ro 16 savaičių, t.y. ankstyvosios. Geriau pa­rinkti keletą veislių, galinčių pražysti numa­tytu laiku. Ankstyvajam pražydimui tinka veislės: ‘Brilliant Star’, ‘Dixs Favourite’, ‘Christmas Morvel’, ‘Pink Trophy’, ‘Apricot Beauty’, ‘Hibernia’. Pražydinti vasario ir kovo mėnesį galima šias veisles: ‘Blizzard’, ‘Diplo­mate’, ‘London’, ‘Olga’, ‘Paul Richter’, ‘Pro-minence’, ‘Oxford’, ‘Snovvstar’, ‘Emmy Peeck’. Vėlyvam pražydinimui patartinos šios veislės: ‘Albury’, ‘Lefeber’s Favourite’, daugelis Darvino hibridų ir paprastųjų vėly­vųjų tulpių.

Jeigu nesilaikoma tulpių pražydinimo taisyklių, pražydinant gali atsirasti vadina­mųjų aklųjų žiedpumpurių. Kartais pasitaiko žiedpumpurių nekrozė. Be erkių, ligą sukelia ir etilenas, kurį gamina fuzarioze sergantys svogūnai. Aktyvios vegetacijos metu gali nulinkti žiedkočiai — tai liga, atsirandanti, kai dirvoje trūksta kalcio. Šito galima išveng­ti, palaisčius tulpes aktyvios vegetacijos metu 1,5% kalcio nitrato tirpalu arba pridėjus kal­cio trąšų į substratą prieš sodinant.

Ligos. Tulpės serga grybinėmis, bakte­rinėmis ir virusinėmis ligomis. Grybinės ligos. Kekerinis puvinys. Pažeidžia antžemines augalo dalis ir svogūnus. Ant pažeistų ant­žeminių organų susidaro gelsvai pilkų tru­putį įdubusių dėmių su tamsiais vandeningais kraštais. Būdingas ligos požymis yra ir pažeis­tų augalo dalių išsiklaipymas. Žiedpumpuriai paprastai neauga. Kekerinio puvinio pažeisti svogūnai turi įdubusių gelsvų arba pilkšvų dėmių su iškilusiais raudonai rudais kraštais. Svogūno audiniai suminkštėja, ir jis susirauk-šlėja. Tulpės serga šia liga visuose vystymosi etapuose. Ligą stimuliuoja per didelis drėg­numas, nepakankamas apšvietimas, per žema oro temperatūra, per gausus tręšimas azotu, per didelis tankumas. Profilaktika: apdoroti svogūnus prieš laikymą. Per vegetacijos laiko­tarpį dar reikia 1—2 kartus nupurkšti auga lus: dygimo fazėje ir tuoj sužydėjus. Varto­tina 1,5% koloidinės sieros suspensija, 0,5— 1,0% euporeno tirpalas.

Sklerotinis puvinys. Skiriama kelios šios ligos rūšys: augimo taško ir svogūno kaklelio pažeidimas; augimo taškas ir svogūno kakle­lis apsitraukia baltu apnašu. Pamažu puvinys apima visą svogūną, ir jis žūva nesudygęs. Kita ligos rūšis pasireiškia pačioje vegetacijos pradžioje, svogūnai taip pat žūva nesudygę. Profilaktika: purkšti dirvą 2,5—3% karbotio-no tirpalu (10 1 į 1 m²) mėnesį prieš svogūnų sodinimą, svogūnų beicavimas gyvsidabrio preparatais (granozanu, cerezanu, panoge-nu), be to, formalinu.

Dar viena ligos atmaina — tifuliozė. Pirminiai ligos požymiai: augimo atsilikimas, ne visiškai išsivystę žiedpumpuriai. Pažeistų augalų pagelsta šaknys, apie jas dugnelyje susidaro žalsvai rudas apvadas, paskui visiškai nunyksta šaknys. Puvinys pamažu apima visą svogūną, ir augalas žūva. Ligai palankios sąlygos — žema pliusinė temperatūra ir dide­lis drėgnumas. Profilaktika: prieš sodinant apdoroti svogūnus euporenu, koloidine siera. Fuzariozė. Liga dažniau pasireiškia į augalų vegetacijos pabaigą. Sergantys augalai prastai žydi, jų žiedkočiai trumpi, ploni, žiedai smulkūs, nuskinti prasčiau laikosi. Tokių au­galų šaknys tamsios, silpnos, svogūnai laikomi ima pūti. Liga dažniausiai prasideda nuo dugnelio — atsiranda šviesiai rudų dėmių, iš kraštų aiškiai apibrėžtų raudonai rudu apvadu. Dėmės pamažu didėja, darosi gelto­nai rudos, liga apima visą svogūną, ir jis supū­va, leisdamas aštrų savitą kvapą. Ligai plėto­tis padeda aukštesnė oro temperatūra ir dide­lis drėgnumas. Prieš pat sodinant mirkyti svogūnus 0,1—0,2% sisteminių preparatų (fundazolio, benlaito, uzgeno) tirpale. Reikia pamirkyti juos 30 min arba apvelti sudrėkin­tus svogūnus milteliais (1 kilogramui svo­gūnų 2 g).

Peniciliozė. Liga pasireiškia geltonai ru­domis dėmėmis su žalsvai melsvu ryškiu apna­šu. Pasirodo vegetacijos metu, kai drėgnokas oras. Paprastai pažeidžia išorinius svogūnų lukštus. Profilaktika kaip nuo kekerinio pu­vinio.

Iš kitų ligų galima paminėti šaknų puvinį, bakterinį svogūnų puvinį, fitoftorozę, rūdis. Virusinės ligos. Žiedlapių margligė. Ligą sukelia mozaikos, arba margligės, virusas. Sergantiems augalams sutrinka dažomojo pigmento antociano susidarymas. Raudonųjų, violetinių,’ rožinių, alyvinių tulpių spalva tampa nevienalytė. Atsiranda plunksninių dryžių vainiklapių pakraščiuose ir nesimetriš­kai pasiskirsčiusių juostų viduryje su pirminės spalvos ploteliais. Tamsiai raudonų ir purpu­rinių veislių spalva suintensyvėja ir sudaro įvairaus dydžio tamsius brūkšnius. Be to, būdinga šie bruožai: patys augalai auga ma­žesni, stiebai išsiklaipo, žiedai susmulkėja, vainiklapiai susiaurėja (ypač apatinė jų da­lis), ant lapų ir stiebų — brūkšniai ir silpnos

šviesiai žalios spalvos juostos. Vegetacijos metu virusus perneša įvairių rūšių amarai. Užkrėsti galima ir skinant pjaunamaisiais įrankiais per užsikrėtusių augalų sultis. Profi­laktika: šalinti ir naikinti pažeistus augalus drauge su svogūnu. Juos reikia užkasti giliai ir pabarstyti degtomis kalkėmis.

Augusto liga. Sukelia tabako nekrozės virusas, kuris puola tulpių ankstyvąsias veis­les ir kai kurias rūšis. Sergantys augalai daug lėčiau auga, anksti apsikrėtė greitai žūva. Ant lapų ir stiebų atsiranda rudų nekrozinių brūkšnių, išsidėsčiusių išilginėmis eilėmis. Kai augalai smarkiai pažeisti, lapai susisuka ir nudžiūsta. Nekrozių gali būti ir ant žiedų. Ant svogūnų matyti įdubusių blausių- dėmių, kurios vėliau tampa rudos. Virusus perduoda grybai, kurių grybiena auga ant piktžolių ir daugelio kultūrinių augalų (bulvių, salotų, ankštinių, tabako, kviečių) šaknų. Profilak­tika: šalinti iš sodinių sergančius augalus, naikinti piktžoles.

Kenkėjai. Šaknų erkė. Vienas pavojin­giausių kenkėjų. 0,7—0,8 mm dydžio, šviesiai geltona, blizganti erkė, įsitaiso tarp lukštų, įsigraužia į audinius, pridaro landų, nualina dugnelį. Plinta su dirvožemiu, svogūnais, sodo įrankiais; į svogūną įsigauna pro dugnelį. Naikinimas: profilaktikos sumetimais po tul­pių sklype reikia auginti kenkėjams atsparius pentinius, pomidorus, ridikėlius ir t.t. Išmesti pažeistus arba įtartinus svogūnus. Prieš sodi­nant svogūnus patartina beicuoti. Aptikus erkučių augalų vegetacijos metu, purškiama 0,2% keltano arba fosfamido tirpalu.

Bulvių pelėdgalvis. Daugiausia žalos pri­daro lervos. Rausvai lelijinis iki 5 cm ilgio pelėdgalvio vikšras su raudona juosta per nugarą ir linijomis su juodais taškais ir spuo­gais per šonus virsta lėliuke liepos ir rugpjū­čio mėnesį žemės kokone 6—8 cm gylyje. Ji pragraužia tulpės stiebą prie šaknies kak­lelio ir daro landas. O augalas dažnai žūva. Anksti pavasarį dulkinti augalus vienu iš šių preparatą: naftalinu, chlorofosu, saifosu, boverinu. Dulkinti keliskart, kol visiškai iš­nyks kenkėjai.

Gumburiuotoji žiedmusė. Šios musės ler­vos kenkia visiems svogūniniams augalams. Jos žalsvai pilkos, iki 1 cm ilgio, raukšlėtos, su rudomis ataugomis galuose. Žiemoja dir­voje ir svogūnuose. Naikinimas: giliai sukasti dirvą apverčiant žemės sluoksnį; mulčiuoti sodinius durpėmis (durpėse musės kiaušinių nededa). Prieš sodinant apdoroti svogūnus nuodingaisiais chemikalais. Dirvą apdulkinti naftalinu (1 augalui 3—5 g).

Paprastasis grambuolys. Lervos iki 4— 6 cm ilgio, baltos, storos, su tamsiai rudomis galvomis ir 3 poromis kojų; pažeidžia augalų šaknis ir svogūnus. Suaugęs kenkėjas — rausvai rudas vabalas su juodu kūnu; minta lapais. Naikinimas: giliai sukasti dirvą, dažnai ją purenti ir išrinkti lervas. Užterštame sklype reikia berti granuliuoto heksachlorano (15— 20 g į 1 m²).

Iš kitų kenkėjų tulpėms kenkia papras­tieji kurkliai, sprakšiai, peliniai graužikai.