Vegetatyvinis gėlių dauginimas

Naujiems augalams išauginti naudojamos įvairios motininio augalo vegetatyvinės dalys: šaknys su augimo pumpurais, pakitusios šaknys (šakniagumbiai), stiebai, lapai. Sis gėlių dauginimo būdas, palyginti su gėlių dauginimu sėklomis, turi pranašumų ir trūkumų.

Dauginant augalus vegetatyviškai, sunkiau išauginti daug naujų augalų, sudėtingiau juosprižiūrėti, tačiau taip padauginti jie paveldi motinines savybes. Šiuo būdu dauginami augalai, kurie nesubrandina sėklų (daugelis introdukuotų kambarinių augalų, kai kurios svogūninės gėlės – tulpės, bijūnai, padauginti sėklomis, sužydės tik po 5-7 metų, o padauginti vegetatyviškai, gali žydėti jau kitais metais).

Kero dalijimas – labiausiai paplitęs vegetatyvinis gėlių dauginimo būdas. Daugiametės gėlės, nepersodintos daugiau kaip 4-5 metus, lėtai auga, menkai žydi. Vazonuose augančių kambarinių gėlių pradeda džiūti lapai. Kad augalas vėl normaliai augtų ir žvdėtų, reikia jo kerus padalyti ir persodinti. Kerai dalijami vegetacijos pradžioje arba jai baigiantis – dažniausiai pavasarį (kovo – gegužės mėnesiais) bei antroje vasaros pusėje (rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje).

Svarbu!

pavasari žydintys augalai persodinami ir kerai dalijami rudenį, o vasarą ir rudenį žydintys pavasarį.

Norint kerą padalyti, nustatomas augalo ilgaamžiškumas ir kero formavimosi tipas. Daugiamečių gėlių amžiaus trukmė nevienoda. Kai kurios jų vystosi labai intensyviai ir gyvena neilgai – 2-3 metus. Kitos auga ilgai – jų kerai neatnaujinami, nepersodinami daugiau kaip 10 metų. Tai ilgaamžiai augalai.

Dauguma gėlių priskiriamos tarpinio tipo daugiametėms gėlėms, t.y. gyvena 4-6 metus. Egzistavimo trukmės negalima lyginti su dekoratyvumo trukme – pastaroji visada trumpesnė. Ilgaamžiškumas tiesiogiai susijęs su gėlės augimu ir kero formavimosi tipu. Pagal tai daugiametės gėlės skirstomos į:

kilimines – šliaužiančiais ir palaipiniais stiebais: vaisginos, žemuogenės, kaukaziniai šilokai, pavasariniai poraičiai ir kt. Tai gėlės, lengvai besidauginančios įsišaknijusiais stiebais arba palaipomis. Be to, jos lengvai dauginasi auginiais. Įsišaknija apie 100%;

skrotelines – lapų skrotelėmis augančios: raktažolės, liūtpėdės, bergenijos, gencijonai, heicheros, uolaskėlės, hostos ir kt. Išimtinai dauginamos kero dalijimu (arba sėklomis);

aukštaūges, ryš­kiais stiebais, žiemai for­muojančios augimo pum­purus: pentiniai, astilbės, bijūnai, vingiriai ir kt.
Dauginamos kero daliji­mu, auginiais.

Prieš dauginimą sekatoriumi nukarpomivisi Stiebai, paliekant 10-15 cm stagarelius. Po to

keras iškasamas, nupurtoma žemė ir atidžiai apžiūrima, į kelias dalis galima jį padalyti. Kiekvienoje dalyje turėtų būti bent po 2-3 stiebus su augimo pumpurais ir keletas sveikų šaknų. Lengvai išsidalijantys kerai išskaidomi sodo šakėmis, sunkiau – aštriu peiliu. Aštriu peiliu viena nuo kitos atskiriamos šaknys ir supu­vę stiebai. Pažeistos vietos dezinfekuojamos medžio anglimi.

Šakniagumbiais dauginami bijūnai, jurginai, eranfiiai, svilriešiai ir kitos gėlės. Bijūnų šakniagumbiai dalijami rugpjūčio rugsėjo mėnesiais. Iš žemės iškasti ir apvalyti kerai suskirstomi tiek dalių, kad turėtų bent po 1-2 sveikus Šakniagumbius ir 1 – 2 augimo pumpurus. Pjūvio vietos dezinfekuojamos. Kad nauji augalai geriau augtų, rekomenduojama šakniagumbius apvolti nu šio ir molio skiediniu. Bijūnai gali būti dauginami šakniagumbių gabaliukais. Jais sėkmingai dauginamas vaistinis, siauralapil bijūnai Ir daugelis baltažiedžio bijūno veislių. Šių augalų šakniagumbiuosebūna pridėtinių pumpurų, kurie, sudarius atitinkamas sąlygas, gali išsprogti. Šakniagumbiai pjaustomi 3-5 cm ilgio gabaliukais ir 20-iai minučių pamerkiami i dezinfekuojanti skystį, Žaizdų vietos apveliamos medžio anglies milteliais.

Svarbu!

duobės bijūnams kasamos 50-60 cm gvlio, 60-80   cm   skersmens.   Duobės   dugne įrengiamas drenažas, panašiai kaip sodinant kambarines vazonines gėles.  Tai gali būti rupus žvyras, skalda. Du trečdaliai duobes užpilama trąšia kompostine žeme, sumaišyta su perpuvusiu mėšlu ir smulkiu upes smėliu Lengvose dirvose galima pridėti susmulkinto molio.  Visi šie komponentai sumaišomi perkasami kastuvu. Mažai perpuvęs mėšlas dedamas į duobės dugną ir nemaišomas su kompostine žeme. Į duobės dugną įpilama 200-400 g kaulamilčių, 50-60 g kalio chlorido, 100-200 g superfosfato, o rūgščioje dirvoje – 100-200 g kalkių arba kreidos.

Viršutinė duobės dalis užpilama paprasta žeme nuo dirvos paviršiaus;

bijūnai sodinami negiliai: žemės sluoksnis virš augimo pumpurų – 4-6 cm.

Jurginų  kerai  gali   būti   suskaidomi nukasti. Suskirstoma po vieną šakniagumbį

su pumpuru. Jurginų specialistas A. Gražys nurodo, kad atidalytus šakniagumbius reikia paraflnuoti, t .y. porą sekundžių panardinti į ištirpintą parafiną.

Parafinuoti šakniagumbiai, laikomi 5-10 °C temperatūroje sausoje patalpoje, išsilaiko iki pavasario.

Šakniastiebiais dauginamos visos šakniastiebinės gėlės -vilkdalgiai, dryžučiai, krūminiai astrai ir kt. Juos galima dalyti pavasarį ir rudenį, kai ant šakniastiebio išryškėja pumpurai. Šakniastiebiai pjaustomi 1-2 cm ilgio dalimis su 2-3 pumpurais ir pridėtinėmis šaknimis. Sultingų šakniastiebių pjūvio vietos apibarstomos medžio anglies milteliais ir apdžiovinamos. Paruoštos šakniastiebio dalys susmeigiamos į lengvą, derlingą žemę, sumaišytą su smėliu. Po 7-10 dienų jos pradeda augti.

Svogūnais dauginamos tulpės, narcizai, jacintai, gumbasvo-gūniais – kardeliai, montbretės, vėlyviai, krokai.

Šios gėlės kasmet sueikvoja svogūno (gumbasvogūnio) (tulpės, kardeliai) arba keleto lukštų maisto medžiagas (jacintai, lelijos, narcizai) ir išaugina kelis naujus svogūnus, gumbasvogūnius. Iš to, kiek svogūnų gėlės išaugina, nustatomas jų dauginimosi koeficientas, kuris priklauso nuo motininio svogūno dydžio bei veislės. Tačiau pastebėta, kad nemažą Įtaką turi ir agrotechnika – sodinimo gylis, tręšimas ir kt.

Per metus natūraliai susiformavę svogūnėliai vieni nuo kitų atskiriami, sugrupuojami pagal dydį ir rudenį susodinami į lysves. Gumbasvogūnės gėlės (kardeliai, montbretės, tigrenės) sodinamos pavasarį. Kardelių gumbapumpuriai pamirkomi šiltame vandenyje 18-20 valandų, pasodinami į lysves ir pridengiami plėvele. Vėliau pasėlys mulčiuojamas.

Svogūnų skiltelėmis dauginamos sudėtinius svogūnus turinčios ir mažai pakaitinių bei dukterinių svogūnų išauginančios gėlės -lelijos. Nuo sveikų, stiprių suaugusių svogūnėlių atidalijamas didesnis ar mažesnis kiekis žvynelių, kurie sodinami į dėžutes arba inspektus. Paruošiama tokia žemė: 2 dalys velėninės, dalis lapinės žemės ir dalis smėlio užpilama ant žemių mišinio paviršiaus. Žvyneliai sodinami 2/3 -3/4 savo aukščio gyliu. Dėžutės sustatomos pavėsyje. Temperatūra – 18-20 CC. Per 1-3 mėnesius susidaro maži svogūnėliai, kurie sodinami į dauginimo lysves. Dauginama liepos -spalio mėnesiais (tai priklauso nuo rūšies).

Dauginimas auginiais – vienas perspektyviausių vegetatyvinio dauginimo būdų. Taip dauginamos lauko daugiametės gėlės, rožės, kai kurios šiltnaminės pramoninės ir daugelis kambarinių gėlių.

Daugiamečių lauko gėlių dauginimo laikas priklauso nuo rūšies, todėl jos pagal dauginimo laiką skirstomos į 2 grupes:

1) Pirmajai grupei priklauso tie augalai, kuriuos galima dauginti nuo balandžio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Jie paprastai leidžia naujus ūglius per visą vegetacijos liuką Prie Lokių augalų priskiriamos daugiametės gėlės su žiemojančiais uutžomlnliti* ūgliais, sudarančiais kilimus: šilokai, vaistučiai, ylalapiai flioksai ir kt.

2) Antrajai grupei priklauso šakniastiebiniai ir požeminius augimo pumpurus sudarantys augalai. Jų ilgas vegetacinis periodas, dauginami tiksliai nustatytu laiku. Šių augalų ūgliai auga vegetacinio periodo pradžioje, kartais iki žydėjimu. Vėliau jie pradeda medėti ir dauginti netinka, nes neišleidžia sakini (pontlnlai, sniavadai, bijūnai ir kt.).

Ūgliai imami nuo sveikų, 3-4 metų amžiaus, gerai išsivysčiusių motininių augalų. Pirmosios grupės augalų auginiai daromi 3-4 cm ilgio (ir didesni) – tai priklauso nuo dauginamo augalo nišies. Apatinis pjūvis – 3-5 mm prieš bamblį arba lapą, viršutinis 6-10 mm virš jų.

Dauginant antrosios grupės augalus, imami jauni ūgliai su ne visai išsivysčiusiais lapais, nesumedėjusiu arba pradėjusiu medėti stiebu. Kai kuriais atvejais sumažinamas auginių lapų paviršius -dažniausiai drėgmę mėgstančių (šluotelinių flioksų, hoslų, bijūnų). Augalų, kurie turi sukaupę vandens atsargas (šilokai, uolaskėlės), auginiai šiek tiek apdžiovinami.

Auginiai išaknydinami specialiai paruoštame substrate, kurio pagrindas gali būti velėninė arba trąši žemė, užpilta 4 – 6 cm storio durpių, smėlio ar perlito sluoksniu. Tačiau plačiai propaguojamas ir dauginimas tiesiog į lysves lauke. Svarbu tinkamai parinkti lysvėms vietą – jos turėtų būti pusiau pavėsyje ir apsaugotos nuo stiprių vėjų. Lysvės ruošiamos derlingose priesmėlių dirvose, o j molio dirvas pridedama smėlio. Jos daromos 10-12 cm aukščio, kad tarplysviais nubėgtų paviršinis vanduo. Plotis – iki 1 m, kad būtų patogiau auginius prižiūrėti. Į m2 sodinama 300-600 auginių. Juos galima pridengti sintetine ar agroplėvele ir kasdien apipurkšti vandeniu. Paprastai auginiai Įsišaknija per 20-60 dienų.

Daugelį kambarinių ir šiltnaminių gėlių auginiais dauginti geriausia pavasarį, prasidėjus jų vegetacijai. Pjaunamos 5-10 cm ilgio ūglių viršūnės, neturinčios žiedinių pumpurų, ir auginiai ruošiami panašiai kaip ir lauko gėlėms.

Svarbu!

apatinis pjūvis daromas įstrižai prieš pumpurą, kad didesniame pjūvio paviršiuje greičiau susikauptų reikiamas organinių medžiagų kiekis šaknims susidaryti;

viršutinis pjūvis daromas statmenas auginiui, kad būtų kuo mažesnė žaizda ir mažiau išgaruotų vandens;

–                    nuo    auginių    apatinės    dalies pašalinami lapai.
Kambarinių gėlių auginiai šaknijami vandenyje arba žemėje. Vandenyje įsišaknija fikai, filodendrai, difenbachijos, skindapai. Kitų kambarinių gėlių auginiai šaknijami smėlyje ar kitokiame substrate (durpėse ir kt.).

Galima  auginius  šaknydinti  tiesiai vazonuose, tačiau tai taikytina greitai įsišaknijančioms gėlėms:

zebrinoms, tradeskantėms, pelargonijoms ir kt.
Kad auginiams užtektų oro drėg­mės, jie pridengiami sintetine plėvele, stiklainiais. Priedanga kasdien nuimama, augalai pravėdinami. Kam­barinės gėlės įsišaknija per 2-5 savai­tes.

Pusiau sumedėjusiais auginiais liepos pradžioje dauginamos daugia-žiedės rožės – floribundinės, po-liantinės, miniatiūrinės, laipiojančios. Iki rudens jie spėja įsišaknyti, išleidžia naujus ūglius. Auginiai ruo­šiami 6-8 cm ilgio su vienu tarpubambliu. Apatinis pjūvis daromas įstrižas, apatinis lapas pašalinamas. Viršutinis pjūvis – 1-1,5 cm virš antrojo lapo. Lapas trečdaliu sumažinamas. Sodina­ma 1,0-1,5 cm gyliu inspektuose, kurie pridengiami kalkėmis ar kreida nutaškytais langais. Saulėtomis dienomis auginiai 3-4 kartus purškiami vandeniu, apsiniaukusiomis – 1-2 kartus. Kai įsišaknija, inspektai vėdinami. Rudenį įsišakniję auginiai susodinami į vazonė­lius ir laikomi vėsiuose šiltnamiuose arba kitose vėsiose, bet švie­siose patalpose.

Svarbu!

storalūpių, mėsingų augalų auginiai nepridengiami;

išskiriantys pieniškas sultis bei storalūpių augalų auginiai keletą valandų apdžiovinami;

didžialapių ortenzijų auginius reikia ruošti iš žydinčių augalų viduriniosios ūglio dalies, nes gėlininkai pastebėjo, kad kai kurie ortenzijų klonai linkę nesudaryti žiedinių pumpurų;

–                    kambarinių gėlių auginiai šaknydinami esant 20-25 °C temperatūrai.

Akiavimu dauginamos rožės, sumedėję bijūnai, pilnažiedės gubojos. Rožes akiuojame birželio mėnesį sprogstančiąja ir rugpjūčio mėnesį miegančiąja akute. Mūsų klimato sąlygomis geriau tinka akiuoti miegančiąja akute, nes ūglis, išaugęs iš sprogstančiosios akutės, nespėja sumedėti ir sunyksta. Poskiepiai išauginami iš laukinių erškėčių. Parenkamos mažai dygliuotos ir atsparios miltligei rūšys ir formos. Sėklas galima sėti rudenį ir slratifikuoti per žiemą. Tuomet jos anksti sudygsta ir iki rugpjūčio išauga reikiamo dydžio. Akiuojama į šaknies kaklelį, todėl jis turi būti ne plonesnis už pieštuką. Prieš akiavimą poskiepiai atkaupiami, nuvalomas šaknies kaklelis, pašalinami nereikalingi ūgliai.
Įskiepiai imami nuo nesergančių, geros veislės krūmų, surišami į ryšelius, pritvirtinama etiketė, kurioje užrašomas veislės pavadinimas, ir įdedami i kibirą su vandeniu taip, kad 1/5 būtų apsemta. Akiavimo metu įskiepių negalima laikyti saulės atokaitoje.

Akiavimo peilis turi būti aštriai išgaląstas. Iš pradžių galandame rupesniu galąstuvu, po to švelnesniu ir baigdami galąsti perbraukiame peilį per odinį diržą. Darbo metu peiliui nuvalyti reikia turėti skudurėlį arba dar geriau – ant rankos užmaunamą audeklinę rankovę su gumelėmis galuose.

Paruošiama reikiamo ilgio (20-25 cm) ir pločio (1,0-1,5 cm) plė­velė poskiepiui užrišti. Akiuoja trys žmonės: pir­masis atkaupia ir nuvalo poskiepius, antrasis -akiuoja, trečiasis – apriša.

Akiuojama taip: po­ skiepyje daroma “T” raidės įpjova, iš abiejų pusių atverčiama žievė, po to pjūvio vietoje įs­tatoma akutė. Rišti pra­ dedama nuo apačios.

Sumedėję    bijūnai akiuojami į žolinio bijūno šaknies kaklelį, o pilnažiedės gubojos – į paprastais žiedais žydinčių gubojų šaknies kaklelį.

Svarbu!

geriausia akiuoti ryte ir pirmoje dienos pusėje, nes tuo laiku vykstantys gyvybiniai procesai intensyviausi ir lengviausia atlupti žievę;

kaip prigis akutės, labiausiai priklauso nuo įskiepio ir poskiepio meristeminių audinių, esančių tarp žievės ir medienos sujungimo, todėl, kai poskiepis storas, įskiepio akutę reikia glausti labiau prie kurios nors įpjovos pusės.

Lapais dauginamos begonijos, sanpaulijos ir kai kurios kitos gėlės. Dauginant begonijas, kai kur įpjaunamos lapo gyslos, nuskintas lapas dedamas ant drėgno smėlio ir prispaudžiamas akmenėliais ar prismeigiamas mediniais smeigtukais. Lapą galima ir supjaustyti – svarbu, kad smailioje, smeigiamoje į žemę dalyje būtų lapo gysla. Lapo gyslose esantys meristeminiai (gaminamie ji) audimai iš organinės medžiagos sudaro kaliusą, o vėliau, audiniams diferencijuojantis, susiformuoja šaknys. Sanpaulijų lapai skinami kuo ilgesniais lapkočiais ii šaknydinami vandenyje.

Kai kurios gėlės (monsteros, filodendrai, skindapai, singoniai, kaktusai) dauginamos stiebo gabaliukais. Stiebas supjaustomas taip, kad kiekviename gabalėlyje būtų po pežastlnį, miegantįjį pumpurą. Paruošti stiebo gabalėliai sodinami į lysves arba dauginimo dėžutes šiltnamiuose. Po kelių savaičių jie išleidžia naujus ūglius. Kaktusai dauginami viršūninėmis stiebo dalimis. Lapiniai kaktusai įpjaunami aštriu kampu, o ežinlų apipjaustoma išorinė mėsingoji stiebo dalis (kad greičiau įsišaknytų ir nesupūtų). Paruoštos smeigti Į dauginimo substratą (smėlį) dalys pirmiau apdžiovinamos.

Daugelis monokarpinių (vieną kartą žydinčių) augalų po žydėjimo sunyksta, tačiau prieš žydėjimą jie priaugina dukterinių augalų (agavos, perkūnropės), kuriuos reikia atskirti nuo motininio augalo. Dukterinės lapų rozetės (perkūnropių) šaknis išleidžia dar augdamos prie motininio augalo.

Kai kurias gėles galima padauginti palaipomis (vaisginas, žemuogenes, ūsuotąsias uolaskėles ir kt.), t.y. antžeminiais šakniastiebiais, kurių galuose susiformuoja lapų skrotelės, lengvai įsišaknijančios drėgnesnėje dirvoje.

Taip pat skaitykite: