Kopūstų kenkėjai

Kopūstų kenkėjai

Kopūstus puola specifiniai kenkėjai: kryžmažiedės spragės, kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai, kopūstinės musės, kopūstiniai amarai, drugių būrio kenkėjai ir visaėdžiai – podūros, sprakšių ir grambuolių lervos, maitėdžių vabalai ir lervos, kurkliai, dirviniai šliužai.

Kryžmažiedės spragės apninka kopūstų dai­gus. Tai 2-3 mm juodi, mėlyni ar žali, su metaliniu blizgesiu vabaliukai. Žiemoja po įvairiomis augalų liekanomis lauke, sode, viršutiniame dirvos sluoks­nyje. Anksti pavasarį minta bastutinių šeimos piktžolių lapais ir stiebeliais, o vėliau kopūstų dai­gais. Lapuose išgraužia smulkias duobutes ir sky­lutes, lapai dažniausiai nudžiūsta, daigai žūsta. Ankstyvą ir šiltą pavasarį spragės pradeda anks­čiau kenkti ir padaro daug žalos.

Kopūstiniai amarai puola kopūstų sekiojus. Jie siurbia augalų sultis. Iščiulpti lapai išblunka, įgauna rausvą atspalvį, jų pakraščiai užsiraito. Pažeistos kopūstų gūžės būna mažesnės ir purios. Apniktų sėklojų butonai ir žiedai nudžiūsta, lapai susiraito ir nukrinta. Žiedstiebiai iškrypsta, užuo­mazgos vos auga, sėklų būna mažiau, jos pras­tesnės kokybės. Nuo amarų labai nukenčia vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių kopūstai. Šiltomis, ne per daug lietingomis vasaromis būna iki 16 amarų generacijų.

Kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai iš pradžių puola kopūstų daigus, vėliau jaunus augalus ir sekiojus. Vabalai juodi, 2,5-3,5 mm ilgio, priekinė galvos dalis ištįsusi į ilgą, ploną, žemyn nulinkus) straublį. Žalingiausios yra lervos. Jos baltos, bekojės, apie 5 mm ilgio, su didele geltona galva. Anksti pavasarį, pasimaitinę ant laukinių augalų, vabalai migruoja į šiltnamius, daigynus, kopūstinių daržovių pasėlius. Jaunų augalų ir sėklojų stiebeliuose, lapagyslėse ir lapkočiuose vabalai išgraužia nedideles duobutes ir į jas prideda kiaušinėlių. Išsiritusios lervos išgraužia takus lapkotyje ir stiebelyje. Pažeisti daigai žūsta, sėklojų lapai vysta ir nukrinta, žiedstiebiai nulūžta. Vabalai peržiemoja miško paklotėje, po sausais nukritusiais lapais. Nukenčia daugiau tie pasėliai, kurie yra arčiau medžių ir krūmų.

Kopūstinės musės primena kambarines, yra 6-6,5 mm ilgio. Lervos bukos, iki 8 mm ilgio. Lėliukės žiemoja dirvoje. Kai dirva įšyla iki 8°C, ir tokia temperatūra būna 5 dienas, musės išskrenda. Jos būna aktyvios vyšnioms žydint, kiaušinėlius deda ant žemės, šalia augalų. Išsiritusios lervos graužia augalo šaknis. Pažeisti augalai apvysta, lapai įgauna melsvai violetinį atspalvį, daigai lengvai išsirauna. Labai daug žalos kenkėjas padaro, kai užsitęsia pavasaris, o daigai sodinami į lauką, kai musė deda kiaušinėlius. Labiausiai nukenčia baltagūžiai, žiediniai, atsparesni vėlyvųjų veislių kopūstai, raudongūžių nepuola. Antros generacijos musės yra mažiau pavojingos.

Kopūstiniai baltukai pradeda skraidyti gegužės mėnesį. Patelės kiaušinius deda krūvelėmis ant apatinės lapų pusės. Po 1-2 savaičių išsiritę vikšrai graužia lapo minkštimą, nuo pakraščio iš apačios, neliesdami odelės. Vėliau vikšrai apgraužia lapus, pa­lieka tik stambias gyslas. Antroji baltuko generacija būna daug gausesnė ir ža­lingesnė. Skraido nuo liepos vidurio iki rudens. Baltukų lė­liukės žiemoja ant pastatų sienų, tvorų, rečiau ant au­galų.

Ropinių baltukų pažei­dimai panašūs į kopūstinių, tiktai patelė kiaušinius deda pavieniui, o vikšrai lapus dažniausiai pradeda graužti iš vidurio, padarydami juose nedideles angas. Vėliau įsigraužia į gūžę, ją užteršia ekskrementais, dėl to ji ima pūti. Per metus išsivysto 2-3 šio kenkėjo generacijos.

Kopustiniai pelėdgalviai pradeda skraidyti nuo birželio vid u no. Kenkia panašiai kaip ropinis baltukas, tik jo vikšrai maitinasi naktimis, o dieną slapstosi po apatiniais lapais. Pelėdgalvio žalos dydis priklauso nuo drėgmės – kai jos trūksta, vikšrai žūsta. Lėliukės žiemoja dirvoje.

Kopūstinių kandžių patelės kiaušinėlius deda ant apatinės lapų pusės krūvelėmis po 3-4. Išsiritę vikšrai iš pradžių būna išgraužtose minose, vėliau išlenda j lapo paviršių ir apatinėje lapo pusėje išgraužia nedidelius langelius, neliesdami viršutinės pusės epidermio. Šiam sutrūkinėjus, atsiranda skylės. Kartais vikšrai įsigraužia j užsimezgusios gūžės šerdį, sugraužia viršūninį pumpurą, pažeidžia augimo kūgelį. Kopūstas arba visiškai nustoja augti, arba susuka daug mažų gūželių. Lėliukės žiemoja augalų liekanose. Per metus išsivysto 2-3 generacijos. Daugiausia žalos padaro antros generacijos vikšrai šiltą ir sausringą vasarą.

Taip pat skaitykite: