Želdinių dekoratyvinės savybės

Želdinių dekoratyvinės savybės

Pagrindinis sodų, parkų architektūros kompozicinis elementas yra medžiai, krūmai, žolės ir kiti dekoratyvinių savybių turintys žoliniai augalai. Pastarųjų tarpe svarbiausią vietą užima gėlės. Želdiniai vieni nuo kitų skiriasi ūgiu, lajos forma, spalva, lapų, žiedų ir liemens spalva, forma bei faktūra. Derinant šias augalų savybes, gaunami įvairiausi deriniai.

Viena iš pagrindinių želdinių dekoratyvinių savybių yra aukštis. Šiuo atžvilgiu želdiniai skirstomi į grupes. Derinant įvairių aukščių želdinius, galima išgauti švelnų, laipsnišką perėjimą iš medžių į krūmus ir į žolinius augalus; tai labai svarbu, komponuojant želdinius, uždengiant nedekoratyvius statinius, apsodinant takus ir gatves.

flowers-geles-krumai-tvora

Medžius paįvairina liemens išvaizda. Pagal liemens išsišakoji­mą skiriamos trys sistemos: monopodinė — kai liemuo ryškus per visą medžio ūgį (eglė); simpodinė — kai labiau šakojasi šoninės šakos (liepa) ir pseudodichotominė— kai šakojasi tik šoninės ša­kos (klevas, uosis).

Medžių lajos forma gali būti natūrali ar dirbtinai suformuota. Kai kurie medžiai (liepa, skroblas) ir krūmai (geltonoji akacija, paprastoji alyva) lengvai pakelia karpymą ir gerai išlaiko dirbtinai suformuotą formą. Kitų medžių ar krūmų nepatariama karpyti.

Laisvai išaugusi laja priklauso nuo išsišakojimo, neskaitant at­vejų, kai augalas auga nepalankiose sąlygose: gauna mažai sau­lės, auga arti pastato ar vėjų pagairėje. Pagal išsišakojimą laja gali būti taisyklinga, netaisyklinga ir svyranti, tanki arba ažūri­nė. Taisyklinga laja būna apvali, ovalinė, kiaušiniška, kupolo, ko­lonos, konuso formos. Netaisyklingos lajos šakos gali kilti į viršų, tiestis horizontaliai arba svirti žemyn. Ištisai nusvirusiomis šako­mis lajos — svyrančios formos — gali būti aukštai išsikėtojusios, laisvos, skėtinės, kaskadinės ir žemai besiskleidžiančios. Atskirų lajų formų negalima griežtai klasifikuoti, nes tas pats medis ar krūmas vienoje vietoje gali turėti vienokios, kitoje—kitokios, formos lają. Be to, augant medžiui, lajos forma gali keistis, pa­vyzdžiui, jauno karpuotojo beržo šakos stačios, suaugusio — svy­rančios. Kartais vienas medis gali turėti visas išsišakojimo formas, kaip mažalapė liepa: jos viršutinės šakos kyla aukštyn, viduri­nės — horizontalinės, apatinės — svyrančios.

Į lajos formą ypač reikia atsižvelgti, sodinant pavienius me­džius atvirose aikštelėse arba prie pastatų. Mažesnę reikšmę la­jos forma turi didesnėse grupėse arba masyvuose.

Medžių ir krūmų šakos, lapų forma ir dydis nustato lajos mo­nolitiškumą, jos masę. Smulkios, trumpos, tankios šakelės duoda vientisą, nepermatomą lają (liepa), o retos, stambios — peršvie­čiamą, akytą (paprastasis uosis). Stambūs lapai ant smulkių šaku­čių sudaro masyvinės lajos įspūdį (paprastasis klevas), o stambūs lapai ant retų šakelių panėši į akytą masę (katalpa). Smulkus, arti vienas kito išdėstyti lapai sudaro smulkią, sandarią lają (bu­kas, skroblas). Stambūs, laisvai ir atokiai vienas nuo kito esantys lapai duoda stambią, purią faktūrą (riešutmedžiai).

Faktūra ir lajos masė turi didelę dekoratyvinę reikšmę. Vi­suomet gerai atrodo medis, turintis vientisą monolitinę lają ir stovįs aikštelėje, peršviečiamų, akytų lajų fone.

Atitinkamai parenkant faktūrą, galima pasiekti didesnės erd­vės įspūdį. Pavyzdžiui, atstumas tarp labiau nutolusių nuo žiūro­vo medžių su smulkia faktūra ir artimiausių su stambios fak­tūros lajomis atrodys didesnis, negu sodinant juos atvirkščia tvarka.

Įdomios kompozicijos gaunamos, derinant želdinius pagal spalvą, ypač rudens metu. Vasarą bendra visiems augalams žalia spalva turi taip pat keletą atspalvių: melsvai žalią, gelsvai žalią, pilkai žalią. Ypač gausi pilkai žalia spalva, ji keičiasi nuo beveik visai baltų (sidabrinis topolis) iki tamsiai pilkųžalių tonų. Žalia lajų spalva rudenį labai dažnai pasikeičia. Daugelis melsvai ža­lią atspalvį turinčių medžių lapų rudenį būna šviesiai geltoniu o gelsvai ar tamsiai žali lapai įgauna ochros arba raudoną at­spalvį.

Komponuojant želdinių derinius, nereikia užmiršti ir kamienų bei šakų spalvos, faktūros ir formos. Gerai atrodo baltas su juo­dais dryžiais  beržo   kamienas tamsių spygliuočių fone, baltosios sedulos raudonų šakučių puokštė žiemą. Ypač daug atspalvių tu­ri topolio kamienai: nuo šviesiai pilko iki juodai rusvo.

Kamieno forma didesnę reikšmę turi takų, gatvių, bulvarų žel­diniuose. Netaisyklingas kreivas kamienas čia laikomas didele yda. Parkuose, atvirkščiai, medžiai, kurių šakos siekia žemę, net­gi geriau atrodo grupinėje kompozicijoje ir pavieniuose sodiniuo­se, negu medžiai su tiesiais, aukštais kamienais.

Želdinių spalvų gamą paįvairina žiedai. Jų spalva, aromatas, vaisiai didesnę dekoratyvinę reikšmę turi krūmams. Didesniam žiedų spalvų efektui pasiekti, žydintieji krūmai sodinami saulėto­se, gerai matomose vietose, derinami su daugiamečiais žydinčiais žoliniais augalais taip, kad žiedais ir aromatu būtų galima gėrėtis nuo ankstyvo pavasario iki rudens šalnų.

Parenkant žydinčius augalus, reikia atsižvelgti ne tik į žydėji­mo laiką, spalvą, bet ir į žiedų, žiedynų bei lapų formą ir spalvą.

Dekoratyvūs esti ne tik žiedai, bet ir vaisiai. Baltos, raudonos, juodos uogos rudens nuspalvintų lapų fone duoda mozaiką, lygia­vertę žiedų lapų deriniams kitu sezono metu.

Taip pat skaitykite: