Paprastasis ąžuolas

Paprastasis ąžuolas (Quercus   robur) natūraliai auga Rytų, Vidurio ir Vakarų Europoje. Tai vienas iš galingiausių medžių, užaugančių iki 40 metrų aukščio, kamieno skersmuo gali siekti iki 7 metrų. Ąžuolas, dažnai augantis atvirame lauke, išaugina žemesnio aukščio kamieną ir platų vainiką. Miško karalius, augantis kaiminystėje su kitais medžiais, išaugina lieknesnį kamieną. Kuklesnis lapų vainikas ir šakos auga žymiai aukščiau.

Girių galiūnas auga lėtai, didžiausias prieaugis įvyksta 5-20 augimo metais. azuolas lapai gilesTai ilgaamžis medis, gyvenantis 300-400 metų, kartais iki 1500 metų, retais atvejais ir 2000 metų. Saulės šviesos poreikiai yra vidutiniai, galingų šaknų dėka ąžuolas yra atsparus dideliems vėjo gūsiams ar lietuviškiems uraganams. Stipruolis nelabai mėgsta pernelyg drėgną dirvožemį, bet gali atlaikyti laikinus potvynius. Pirmenybę teikia giliam, derlingam ir šviežiam dirvožemiui, tačiau gali išsivystyti, bet kokiose, tame tarpe sausose ar druskingose dirvose. Augalas labai atsparus vasaros sausroms ir karščiams. Dėl savo atsparumo ir kietumo savybių ąžuolo mediena yra viena iš vertingiausių medienos rūšių, naudojamų apdailoje ir statyboje.

Iki 30 metų medžio žievė giliai suskilinėja ir tampa iki 10 cm storio. Iki 40 m. žievė yra alyvuogių rudos spalvos, vėliau tampa pilkšvai rudos, beveik juodos spalvos. Iki 15 cm. ilgio lapai yra pailgi, karpytos formos, su 3-6 poromis nevienodo ilgio, bukų, šoninių įlinkių. Lapų viršutinė dalis yra tamsiai žalia ir blizgi, apatinė dalis yra šviesesnė, kartais su retais plaukeliais. Lapus ąžuolas išskleidžia pavasario pabaigoje, būdamas vienu iš paskutinių, mūsų miškų medžių. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, turėdamas dar labai mažų lapų. Žiedai yra vienalyčiai, labai maži ir nepastebimi. Gilės, iki 3,5 cm ilgio, užsimaukšlinusios nedidelėmis kepurėlėmis, užauga ir subręsta ankstyvą rudenį.

Šiais laikais jaunų ąžuolų kamienų ir šakų žievė yra renkama (sulos tekėjimo metu, prieš lapų išsiskleidimą) kirtimui skirtuose miško plotuose ir yra naudojama medicinos tikslais. Jaunų ąžuolų žievėje yra taninų (7-20%), susiformavusių polimerizuojantis katechinams. Ąžuolo lapuose yra kvercetino, taninų ir pentozanų. Gilę sudaro krakmolas (40%), riebaliniai aliejai (iki 5%), taninai (5-8%), baltymai, amino rūgštys, cukrus ir kt.. Kadangi ąžuolo gilėse yra daug krakmolo, baltymų, riebalų, cukraus, ir vitaminų, jos buvo vienas iš pagrindinių mūsų pro-pro-protėvių maisto produktų.

Ąžuolas pasižymi galinga energetika ir Lietuvoje buvo laikomas šventu medžiu. Gal ir geriau, kai kažką tai švento gali paliesti.. Šaltinių, trykštančių ąžuolynuose, vanduo yra puikaus skonio ir ypač švarus.

Dauginami medeliai yra sodinant giles. Gilės netoleruoja išdžiūvimo, ir jei jos praranda net nedidelę dalį vandens, miršta. Šilumoje jos lengvai pūna, ir šalčiui yra labai jautrios. Šios ąžuolo sėklų savybės ir aplinkybės apsunkina gilių kaip sėklų išsaugojimą. Gamtoje šios problemos nėra: gilės, vėlyvą rudenį nukritusios ant žemės, žiemoja drėgname lapų paklote ir po sniego sluoksniu, kas apsaugo jas nuo išsausėjimo ir šalčio. Gilės daigai primena žirnių daigus. Daigelis išlenda iš žemės plonu žaliu koteliu. Pirmiausia jis belapis, ir tik po kurio tai laiko išsiskleidžia maži lapeliai. Ūgliai lengvai atgyja iš kelmo.

Dekoratyvinės veislės dauginamos – skiepijant ir ūgliais. Keletas dekoratyvinių ąžuolo veislių: „Fastagiata“ – užauga 15-20 m aukščio; „Fastagiata Koster“ – užauga iki 12-15 m; „Concordia“ – lėtai augantis medis, aukso geltonumo lapais; „Castle Howard“ – lėtai augantis, 5-10 m aukščio, su raudonais ūgliais ir margais, baltai žaliais lapais; „Furst Švarcenberg“ – lėtai augantis, 5-10 m aukščio, su rausvai violetiniais ūgliais ir įvairiaspalviais lapais.

Norintieji gali pabandyti ąžuoliuką auginti kambaryje ir suformuoti augalą panašų į Bonsai medelį.