Sausio mėnesio darbai sode ir darže

SAUSIO MĖNESIO DARBAI

Kuris sodininkas nenori, kad jo sodas gausiai derėtų, kad vaismedžiai gražiai augtų, kad jų nepultų ligos ir kenkėjai. Bet gerų norų neužtenka. Reikia ži­nių ir ilgo bei kruopštaus dar­bo. Net žiemą jo užtenka. Ir tam, kuris augina sodą, ir tam, kuris dar ruošiasi jį turėti.

Sodininkaujant reikia įvairaus inventoriaus, padargų. Reikėtų atsisakyti sodo žemę kasti kas­tuvu (jis tinka grioviams, tran­šėjoms, duobėms kasti), ypač kur augesni vaismedžiai. Šiam darbui geriausiai tinka sodo šakės. Jomis kasant mažiau pa­žeidžiamos sodinių šaknys, ma­žiau sukapojama ir sliekų, la­biau supurenama žemė. Taigi, įsigyjame šakių, joms kotų, purkštuvų, mineralinių trąšų, pesticidų, netgi mikroelementų, stimuliatorių. Na, o jeigu yra galimybė – tai ir motobloką.

sausisŽiema — geras metas ir or­ganinėms trąšoms kaupti. Pa­sirūpiname mėšlo, durpių. Vi­sas šias trąšas sudedame į rie­tuvę ir gerai suslegiame, užbarstome kalio ir fosforo trąšų. Pasirūpiname kalkių. Lengves­nės dirvos būna rūgštesnės, tai ir kalkių daugiau reikia. Na, o kokios mineralinės trąšos reikalingiausios? Iš fos­foro — granuliuotas superfos­fatas, o iš kalio — kalio magnezija, kalio sulfatas. Šios trą­šos vertingiausios uoginėms kultūroms, ypač serbentams tręšti. Kalio druska (kalio chlo­ridas) labiau tinka obelų so­dams tręšti. Azoto trąšomis vaismedžiai dažnai tręšiami pro lapus. Tam labiausiai tinka karbamidas bei kristalinas. Taip darant vaismedžiai kartu apgi­nami ir nuo grybinių ligų. To­dėl ir šių trąšų verta įsigyti.

Neapsieinama ir be cheminių preparatų, vadinamųjų pesti­cidų. Jie skirstomi į: fungicidus (prieš grybines ligas), insektici­dus (prieš kenkėjus), herbici­dus (piktžolėms naikinti), arboricidus (krūmams naikinti), akaracidus (erkėms naikinti) ir pan. Jų negalima sumaišyti ir bet kaip laikyti. Geriausia jiems padaryti specialias spintas arba dėžes, atskiras lentynas, užra­šus. Kad prie pesticidų nepri­eitų pašaliniai, ypač vaikai, juos reikia gerai užrakinti. Visi pes­ticidai daugiau ar mažiau nuo­dingi, todėl tiek juos kilnojant arba, vartojant būtina užsidėti respiratorių, o neturint jo, nors dviguba marle užsirišti burną.

Ir žiemą kartas nuo karto už­sukime į sodą, apžiūrėkime, kaip žiemoja vaismedžiai, uogakrūmiai. Jeigu spaudžia stiprūs šalčiai – pažerkime ant braškių lysvių sniego, apipilkime ir sva­rainių krūmelius. Sniegas – tai žemės duknos žiemą. Jis apsau­go sodinių šaknis nuo iššalimo. Mažiau nušąla ir storiau aprišti vaismedžių kamienai bei storesnės šakos. Todėl apžiū­rėkime, ar vėjas nenuplėšė ap­rišalų, ar medelių negraužia kiškiai.

O kas dedasi rūsyje? Gal pradžiūvo smėlis, kuriame susluoksniuotos sėklos arba su­dėti skiepūgliai, paimti prieš didesnius šalčius. Jeigu taip – palaistykime. O kaip laikosi vaisiai? Gal yra papuvusių. Per­rinkime ir juos. Išpjaustę pa­puvusias vietas virkime kompo­tą, tyrę. Racionaliai vartokime sveikesnius.

Nuolat lesinkime paukštelius. Tam reikalui įrenkime lesyklė­les ir i jas įberkime maisto at­liekų, piktžolių sėklų, kruopų. Prie šio maisto neprileiskime didžiųjų paukščių. Todėl lesyk­lėles darykime su grotelėmis, kad pro jas negalėtų įsibrauti balandžiai, kuosos ir kiti didie­ji paukščiai.

Žiema – tai ir mokymosi me­tas. Gilinkime savo žinias, su­siraskime naudingos literatū­ros.

Tvarkome turimą daržinin­kystės inventorių. Įsigyjame trūkstamo ir remontuojame sugedusį. Atnaujiname susidėvė­jusius netvirtus įrankius, per­žiūrime turimą tarą, dėžutes daigams auginti, sutvarkome juos, kad galėtume tuoj pat pa­naudoti. Jeigu auginame daržoves ar pasodus šeimyninės rangos būdu didesniuose plo­tuose, pats laikas planuoti pa­vasario darbus ir patikrinti kiekvienam darbų etapui rei­kalingą inventorių. Paskaičiuojame kiek polietileninės plėve­lės reikės pavasariniam polie­tileniniam šiltnamiui, laikinoms priedangoms ir kitiems reika­lams. Polietileninė plėvelė su­sidėvi per vieną sezoną, tačiau dalį nuimtos nuo šiltnamių ir dar sveikos plėvelės galima panaudoti ir kitą sezoną laiki­noms polietileninėms priedan­goms, maišeliams ir kitiems tikslams. Pramonė gamina ir daug tvirtesnę polichlorvinilinę plėvelę, kurią galima naudoti 2 – 3 metus. Taisome ir, jei reikia, įstikliname turimus inspektų rėmus.

Nuolat žiūrime, kaip laikosi maistui ir pasodams skirtos dar­žovės kaupuose ir laikyklose. Daugumai daržovių reikia pa­laikyti 0 – 1°C temperatūrą ir 80 – 90 proc. oro drėgnumą. Bul­vėms reikia palaikyti 3 – 2°C temperatūrą. Temperatūrą ir drėgmę reguliuojame ventiliuo­dami. Krienai geriausiai laiko­si drėgname smėlyje apie 0°C temperatūroje. Atšalus orams užkemšamos ventiliacijos an­gos. Reikiamą temperatūros re­žimą šaltomis žiemos dieno­mis padeda išlaikyti gera kau­pų termoizoliacija. Jei termoizoliacinė danga nepakankamo storio ir kaupų paviršiuje ne­vienodai pasiskirstęs sniegas, šiaurinę ir rytinę kaupų pusę papildomai apdedame egliša­kėmis, kurios padeda palaikyti aukštesnę temperatūrą. Galima tam tikslui panaudoti ir durpes. Maistui skirti svogūnai laiko­mi 0 – 1°C temperatūroje, esant 80 – 85 proc. oro drėgnumui. Vegetatyviniu būdu dauginami vietiniai svogūnai laikomi 18 – 20°C temperatūroje. Pynes rei­kia nuolat peržiūrėti ir išmes­ti pradėjusius gesti svogūnus. Esant aukštesnei temperatūrai, mažinamas drėgnumas iki 50 – 60 proc.

Sėjame šildomiems šiltna­miams agurkus ir pomidorus, kuriuos papildomai apšviečiame lempomis. Geriausiai tam tinka liuminiscentinės lempos, kurių apšvietimas pagal poveikį arti­mesnis saulės apšvietimui.. Jų galingumas 1 m2 apšvie­čiamo ploto turėtų būti 300 – 400 W. Atstumas nuo lempiį iki augalų lapų gali būti 2—4 m.

Šį mėnesį daugiausia rūpesčių būna su kambarinėmis gėlėmis. Jas reikia laistyti tik kamba­rio temperatūros vandeniu. Šal­tu vandeniu laistomų gėlių šak­nys pradeda pūti, lapų pakraš­čiai paruduoja, lapai krinta. Taip atsitinka su figmedžiais, kinrožėmis, palmėmis. Vėdinant kambarius, gėles reikia sau­goti nuo skersvėjų. Sanpaulijos geriau augs, jeigu padėkle bus vandens. Nelaistykime iš viršaus, nes tada ima pūti la­pai, o dažnai ir pats augalas žūva. Sansevierijos žiemą gau­siai laistomos ima pūti. Nepa­kenčia stipresnio laistymo ala­vijas ir agavos. Žydinčias gė­les: azalijas, ciklamenus, rak­tažoles reikia laistyti gausiai. Poinsetija, laistoma karštu (apie 50°C) vandeniu ir laikoma švie­sioje vietoje, gražiau nusisplalvins.

Sausio mėnesį verta pagalvovoti ir apie gėlių kompozicijas kambaryje. Bus jaukiau jei savo gėles gražiai išdėstysite tam tikslui įrengtose lentynėlėse. Svyrančioms gėlėms galima įrengti lentynėles arba pada­ryti lininius krepšelius. Į krep­šelius įdėję papartį, plektrantą ar smidrą papuošime sieną. Gra­ži kompozicija, įrengta kera­mikinėje vazoje, tiks pastatyti ant stalo. Kompozicija daroma iš skirtingos formos, skirtingą faktūrą turinčių augalų, pavyzdžiui, bunko begonijos, sansevierijos ir setkreazijos. Gra­žią kompoziciją galima sudary­ti iš kaktusų arba storalapių’ augalų.

Nepamirškime rūsiuose lai­komų tulpių, narcizų svogūnų, juos reikia retkarčiais palais­tyti. Dalį dėžučių galima iškel­ti pražydinimui sausio 20 d. Pirmą savaitę laikykime pa­tamsyje, o po to perkelkime į šviesą. Temperatūra pakeliama iki 18 – 20°C.

Žiemą šiltnamiuose gvazdi­kams palankiausia temperatūra yra 10—20°C dieną, o naktį gali nukristi iki 8°C, bet ne dau­giau.

Taip pat skaitykite: