Blog

ŽEMUOGĖS   IR  BRAŠKĖS

Kilmė ir paplitimas. Šios uoginės kultūros priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, žemuogių (Fragaria) genčiai, kuri turi 47 rūšis. Svarbesnės yra šios rūšys: 1) miškinė žemuogė (Fragaria vesca L.), 2) žalioji žemuogė (Fr.viridis Duch, arba Fr. collina Ehrh), 3) miškinė žemuogė arba braškė (Fr. mos-chata Duch. arba_ Fr. elatior Ehrh), su kuria savo kilme susiju­sios braškės, 4) Čilės arba sodo žemuogė (Fr. chiloensls Duch.), 5) ananasinė arba sodo žemuogė (Fr. ananassa Duch.) – tai hibridogeninė Čilės ir Virginijos žemuogių rūšis, su kuria savo kilme susijusios visos kultūrinės žemuogių veislės.

Kultūroje šie uoginiai augalai auginami nuo XIV a. Itali­joje, Prancūzijoje, Anglijoje, o nuo XVIII a.- Rusijoje. Lietuvoje, ypač Jonavos apylinkėse, braškės dide­liuose plotuose auginamos nuo 1860 metų. Uogos pasižymi puikiu skoniu, aromatu, cukringumu (4,5-8%), organinėmis rūgštimis (1 -1,5%), mine­ralinėmis druskomis ir vitaminais. Tinka skrandžio ir maža­kraujystės negalavimams gydyti.

Botaninės ir biologinės ypatybės. Žemuogė yra vienanamis žemaūgis (iki 35 cm aukščio) daugiametis, nuolat žaliuojantis žolinis augalas. Antžeminę jo dalį sudaro trumpi daugiamečiai ūgliai, dar vadinami rageliais. Iš jų auga trilapiai lapai. Ūglio pumpuras vadinamas šerdele. Kaupiami ūgliai išleidžia naujas šaknis. Lapas auga 25-30 dienų, bet gyvena žymiai ilgiau. Azotu gausiai tręšiami kereliai vešliai auga, bet derlingumas nuo to nedidėja. Žiedai dažniausiai stambūs, dvilyčiai, savidulkiai. Tačiau kryžmiškai apsidulkinusios duoda dar geresnį derlių. Yra ir kryžmadulkių veislių, kurios žiedai turi tik piesteles, todėl apsivaisinimui reikia kitų veis­lių žiedadulkių. Žemuogės žydi anksti, todėl pirmuosius žiedus dažnai   pažeidžia   šalnos.   Nušalusios   piestelės   paruduoja   ir nudžiūsta. Žydi 20-35 dienas. Vaisius – netikroji uoga padeng­tas sėklomis – riešutėliais, kurie yra tikrieji žemuogės vaisiai. Derėjimas trunka apie 2,5 savaitės. Jį galima prailginti, pa­renkant ankstyvesnes ir vėlyvesnes veisles.

Derlingumas įvairus, gali siekti 100 ir daugiau centne­rių iš hektaro. Dauginama ūsais – besidriekiančiais stiebais, kurių mazguose susilormuoja nauji augalai. Ūsai intensyviai pradeda augti, derlių nuėmus. Žiedinius pumpurus formuoja rudenj – rugsėjo mėnesį. Šaknys smulkios ir seklios, neilga­amžės. Auga jos tuojau, kerelius pasodinus, dėl to po 3-4 sa­vaičių augalai būna gerai įsišakniję. Po sniego danga augalai gerai žiemoja, o be jos iššąla, nes šaknys pasiskirsto pavirši­niame žemės sluoksnyje iki 20 cm gyliu.

Braškė  su  žemuoge  turi   daug  bendrų   ypatybių. Esminis skirtumas tas, kad braškė yra dvinamis augalas, kiek aukštes­niu  (siekiančiu iki 40 cm)  kereliu. Žiedyniniai stiebeliai aukš­tesni už  lapus,  dėl to būna  iškilę virš jų  lapijos. Jie tankiai plaukuoti. Žiedai vienalyčiai. Uogos kiaušiniškos arba rutulinės, kiek  stambesnės  už  miškinės  žemuogės,   violetinės  raudonos spalvos saulės pusėje, gero aromato ir skonio. Kultūroje braš­kės retai kur auginamos. Tačiau mūsų liaudyje įprasta sodo žemuoges braškėmis vadinti. Sis įprotis mažai kuo pagrįstas ir bereikalingas bei daug painiavos įnešantis visais atžvilgiais. Yra dvi senos braškių veislės: Milano ir Spanka, kurių uogos tamsiai violetinės,  aromatingos;  derlingumas  geras, braškyne šios veislės augalų tarpe turi būti 20%  vyriškų egzempliorių.

Dauginimo būdai. Žemuogės gali būti dauginamos ūsais – rozetėmis, kerelių skyrimu ir sėklomis (selekcijoje ir dauginant remontantines žemuoges, ku­rios neleidžia ūsų). Plačiau­siai taikomas dauginimas ūsais. Daigų auginimui reikia tu­rėti specialius geriausių sorti-mentinių veislių motininius sklypus. Jie turi būti aprobuo­ti. Dauginant gamybinėse plantacijose, 50% sumažina­mas jų derlingumas, apsunki­nama mechanizuota priežiūra, gaunami blogesnės kokybės daigai. Jie neretai būna ap­krėsti erkutėmis, nematodomis ir virusinėmis ligomis, su ku­riomis kova būna sunki. Atsi­tiktiniais daigais įveistose plantacijose gali būti daug ir menkaverčių veislių ir sėjinu-kų, kurie greit dauginasi, tan­kina uogyną ir duoda mažą derlių.

Dauginimui tinka jaunas 2-3 metų uogynas. Dauginant ūsais, rozetėms galima leisti natūraliai įsišaknyti motininiame sklype arba jas įšaknyti atskirai. Kad rozetės geriau įsišaknytų motininiame sklype, jis tam reikalui turi būti paruoštas: derlių nuėmus, tarpueiliai išravėti, patręšta 2-3 cnt/ha salietros ir supurenta, o pačios rozetės įspaustos į purią žemę ar priseg­tos paprastais mediniais kabliukais. Tai svarbu padaryti ypač sausesnę vasarą. Po 20-25 dienų rozetės būna įsišaknijusios, jas galima atskirti ir pasodinti naujame uogyne. Nors šis bū­das paprasčiausias ir pigiausias, bet sausą vasarą sunku gauti tvirtesnius kerelius. Todėl progresyvesniu yra laikomas dirb­tinis rozečių įšaknijimo atskirai būdas. Tai galima padaryti laisvuose inspektuose arba nuo vėjo apsaugotuose sklypeliuose. Žemė turi būti puri, turtinga organinėmis medžiagomis, pakankamai drėgna. Rozetės pikuojamos 1,25 m pločio lysvėse 10X5 cm atstumais. Pikuojant šerdelė neturi būti užberta že­mėmis.   Pirma    savaitę   laistoma    rytą  ir  vakare,   saulėtomis dienomis pavėsinama. Vėliau šios priemonės nebūtinos. Šiuo būdu iš 1 ha motininio uogyno galima gauti iki 600 tūkst. dai­gų – dvigubai daugiau, negu leidžiant prie motininių augalų, įsišaknyti.

Įsišakniję kereliai atsargiai iškasami ir surūšiuojami. Geri daigai privalo turėti ne mažiau kaip tris trumpakočius lapus, sveiką pumpurėlį ir gausias šaknis. Iki sodinimo laikomi vė­sioje vietoje. Pervežimui daigai sudedami vėdinamose dėžutėse ar pintinėse, kad nesušustų. Ant dugno klojamas 4-5 cm sa­manų sluoksnis, ant jo sustatomi į ryšulėlius surišti daigai. Ant viršaus irgi klojama samanų sluoksnelis. Ant dėžutės užrašomas veislės pavadinimas. Kelionėje apvytę daigai pusvalan­džiui pamerkiami j vandenį, po to paskleidžiami kelioms va­landoms rūsyje, ir atsigauna.

Uogyno įveisimas. Šiam reikalui parenkama pakankamai drėgna lyguma. Žemuogės nepakenčia net laikino drėgmės per­tekliaus. Be lygumų gali būti parinkti į pietus bei pietvakarius nuolaidūs – iki 10 laipsnių nuolydžio – šlaitai. Geriausia vi­durinė šlaito dalis. Tinkamiausi žemuogynui lengvi priemo­liai ir priesmėliai. Mažiau tinka sunkaus priemolio ir smėlio dir­vos. Podirvio vanduo turi būti ne arčiau kaip per 75 cm nuo dirvos paviršiaus. Žemuogynas turi būti geroje užuovėjoje. Jei­gu jos nėra, reikia pasodinti užuovėjines užtvaras. Užuovėjinėse užtvarose sodinami greitai augantieji medžiai ir krūmai taip pat, kaip aplink sodus.

Sklypo žemė turi būti be piktžolių, gausiai patręšta, kad per kelis metus galima būtų gauti didelius uogų derlius. Šios priemonės įgyvendinamos tam tikrų sėjomainų taikymo tvarka. Sėjomainose svarbu priešsėliniai augalai. Jie turi praturtinti dirva maisto medžiagomis. Tinkamiausiais priešsėliais dabar laikomi kaupiamieji, ankštiniai, bulvės ir daržovės. Jei ūkyje yra pakankamai mėšlo, geriausia auginti bulves ir kaupiamuo­sius, patręšti juos 30-40 t/ha mėšlo, 4-5 cnt/ha superfosfato ir 1,5 cnt/ha kalio druskos.

Rudeniniam sodinimui, priešsėlius nuėmus, dirva ariama 22-25 cm gilumu. Likus 10 dienų iki daigų sodinimo, dirva akėjama. Pavasariniam sodinimui patręšiama rudenį ir suaria­ma 22-25 cm gilumu su pagilintuvu. Pavasarį perariama sek­liau – 15-18 cm gilumu ir tuoj pat nuakėjama. Visais atvejais žemės paviršius turi būti gerai išlygintas.

Žemuogynui rekomenduojama tokia aštuonlaukės sėjomainos schema:

1 metais – auginami sideratai žaliajai trąšai, patrešiant 30 t/ha mėšlo, 3-5 cnt/ha superfosfato ir 1,5 cnt/ha kalio drus­kos;
2 metais – kaupiamosios, patrešiant 20-30 t/ha mėšlo, 3,5 cnt/ha superfosfato ir 2-3 cnt/ha kalio druskos;
3 metais – pirmametės žemuogės;
4 metais – antrametės žemuogės; patręšiamos po 90 kg/ha mineralinių trašų;
5 metais – trečiametės žemuogės, patręšiamos 30 t/ha durpių – mėšlo pūdiniu ir po 60 kg/ha mineralinių trašų;
6 metais – ketvirtametės žemuogės, patręšiamos po 90 kg/ha mineralinių trašų;
7 metais – penktametės žemuogės, patręšiamos po 90 kg/ha mineralinių trašų ir
8 metais – kaupiamieji ankštiniai, patrešiant 5 cnt/ha su­perfosfato ir 3 cnt/ha kalio druskos.

Žemuogyno sklypas skirstomas ne mažesniais kaip 1-2 ha sėjomainos laukais. Didesni sklypai skirstomi į kvartalus. Lau­kai daromi stačiakampio formos. Aplinkinis kelias daromas 6-8 m pločio, o kvartaliniai keliai – 2-4 m pločio.

Daigus galima sodinti keturiais būdais: 1) eiliniu, 2) juos­tiniu, 3)  kiliminiu ir 4)  kvadratiniu – lizdiniu.

Geriausias eilinis būdas, nes taip galima daugiausia auga­lų ploto vienete turėti ir priežiūros darbus mechanizuoti. Eili­niu būdu sodinama 80X20 cm atstumais; į hektarą talpinama 62,5 tūkst. daigų.

Juostiniu būdu sodinama po dvi eiles juostoje: atstumai tarp juostų 80 cm, tarp eilių juostoje – 30 cm, tarp augalų eilė­je- 15-20 cm. 1 ha reikia 90-120 tūkst. augalų. Mechani­zuotai dirvą dirbti galima tik tarp eilių. Tinka kolektyviniuose ir sodybiniuose soduose.

Kiliminiu būdu auginama 1 m pločio lysvėse, išilgai kurių sodinama 3 eilės augalų 30 cm atstumais. Vienoje vietoje augi­nama ilgą laiką, pasenę kereliai periodiškai šalinami, o jauni paliekami. Jie sudaro tankų kilimą, todėl dirvos dirbimas būna minimalus.

Kvadratiniu-lizdiniu būdu sodinant, daromi 75 cm nuotoliu kvadratai. Kiekviename lizde sodinama po 4 daigus 30 cm at­stumais. Į 1 ha telpa 26-28 tūkst. augalų. Dirvą dirbti galima dviem kryptimis. Šiuo būdu pasodintų augalų kvadratiniuose blokuose lengviau likviduoti pasireiškusių karantininių ligų ži­dinius.

Veisles plantacijoje reikia tinkamai paskirstyti. Dauguma žemuogių veislių turi dvilyčius žiedus su gerai išsivysčiusiais kuokeliais ir piestelėmis. Tokios veislės gerai tarpusavyje kryž­miškai apsidulkina ir ypatingo dėmesio veislių parinkimui ir paskirstymui nereikalauja. Tačiau veislės, kurios turi gerai iš­sivysčiusias piesteles ir menkai  išsivysčiusius  kuokelius,  reikalauja veislių dulkininkių. Be jų užsimezga mažas uogų procentas. Pastarosioms veislėms dulkininkėmis tinka Anksty­voji, Mysovietė. Rekomenduojama tarp 5-15 eilių pasodinti po vieną eilę veislių dulkininkių.

Geriausia žemuogių daigus sodinti rugpjūčio mėnesio pa­baigoje. Tada pasodintos iki žiemos gerai įsišaknija ir gerai peržiemoja, o sekantį pavasarį anksčiau pradeda augti ir duoda pirmą, nors ir nedidelį, derlių. Pavasarinis sodinimo laikas – iki gegužės vidurio – yra palyginti trumpas, o pasodinti auga­lai reikalingi didesnės priežiūros – daugkartinio laistymo, mulčiavimo ir kt. O tai sunkiau įgyvendinti, nes pavasarį būna daug kitų darbų.

Daigams sodinti tiesios eilės pažymimos markeriais ar vir­vutėmis. Duobutė padaroma smaigeliu. Svarbiausias reikalavi­mas pasodinti tinkamu gyliu – iki šaknies kaklelio. Paso­dinti per giliai, užbertu pumpurėliu kereliai žūva. Pasodintus kerelius būtina palaistyti. Laistyti reikia 3-4 dienas arba auga­lus užpavėsinti. Rudenį, siekiant apsaugoti šaknis nuo iššalimo, reikia mulčiuoti mėšlu ar durpėmis.

Žemuogyno priežiūra. Pasodintų augalų tarpueiliai tuoj supurenami kultivatoriais. Daigai patik­rinami ir pataisomi, o neprigiję ar žuvę atsodinami. Pirmą vasarą 5-6 kartus purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės, šalinami ūsai. Ūsams pašalinti prie kultivatorių vietoj kraš­tinių noragėlių pritvirtinami peiliniai diskai.

Derančiame žemuogyne anksti pavasarį, praėjus pavasario šalnoms, nuo kerelių pašalinami sausi, seni, sužeisti lapai ir sudeginami. Tai daroma grėbliais ir peiliais. Tuoj pat tarpu­eiliai purenami, nes pavėlavus, sumažėja uogyno derlingumas. Antrą kartą purenama po derliaus nuėmimo. Drėgnesnę vasarą purenama ir piktžolės naikinamos dažniau. Tarpueiliai pure­nami arkliniais ar traktoriniais kultivatoriais 8-10 cm gilumu, o eilėse – kauptukais 4-6 cm gilumu. 3-4 po pasodinimo me­tais žemuogių šaknys išsidėsto labai arti žemės paviršiaus. Tada tikslinga kerelius po derliaus nuėmimo apkaupti kultivatoriais. Tuo sudaromos sąlygos papildomoms šaknims susidaryti ir joms geriau peržiemoti. Per vasarą 3-4 kartus šalinami ūsai.

Žemuogių mulčiavimas pavasarį 30-40 cm pločio juosta prie eilių yra naudinga priemonė. Perpuvos, durpės, piuvenos, lapai, šiaudai ir mėšlas tam reikalui tinkamos medžiagos. Tik mėšlas turi kai kurių neigiamų ypatybių: juo mulčiuojant, dirva apkrečiama piktžolėmis; jis sudaro sąlygas uogų pilkajam puviniui plisti; jo naudojimas prieštarauja sanhigienos reika­lavimams;  pagaliau jo naudojimas nepigiai  atsieina.

Jeigu mulčiuojama, kad uogos nesusiterštų žemėmis, ge­riausia prieš dvi savaites iki jų skynimo pakloti stambiai pjaustytų ruginių šiaudų. 1 ha reikia apie 5 tonų šiaudų. JAV uogų derlių nuėmus, šiaudų paklotė sudeginama vietoje. Ta proga sudega ir kenkėjai, ir dalinai lapai, Tačiau iki rudens spėja už­augti nauji lapai.

Tręšti organinėmis trąšomis pūdinių pavidale žemuogyną reikia kas antri metai pavasarį ar rudenį, pradedant trečiais po pasodinimo metais. Įterpiama kultivatoriumi. Mineralinėmis trąšomis derlingas dirvas pakanka tręšti kartą per metus, der­lių nuėmus. Mažiau derlingas dirvas reikia tręšti du kartus – anksti pavasarį, prieš pirmą purenimą, ir derlių nuėmus, duodant po 45 kg/ha azoto, fosforo ir kalio veikiančio ele­mento.

Šaltesnėmis besniegėmis žiemomis žemuogės iššąla. Nuo iššalimo apsaugo storesnė sniego danga. Kad sniego susikaup­tų, žemuogyne 16 m atstumais galima sudaryti užtvarines ser­bentų ar kukurūzų eiles. Žemuoges galima pridengti eglišakė­mis ar žabais. Tuo atveju reikėtų išmėtyti cinko fosfidu apnuo­dytų jaukų pelėms naikinti. Žydėjimo metu žemuoges galima apsaugoti nuo vėlyvų pavasarinių šalnų, pridengiant šiaudais arba dūminant.

Kenkėjus sunaikinti (žemuoginę erkutę ir kt.) bei uogyną atjauninti, produktyvumą padidinti galima tokiu būdu: derlių nuėmus, uogyną nušienauti, po dviejų dienų paberti šiau­dų, apipurkšti dizeliniu kuru ir padegti. Degimo metu neleisti liepsnai vienoje vietoje ilgesnį laiką apsistoti. Po to patręšti mineralinėmis trąšomis (po 45 kg/ha mineralinių trašų).

Žemuogių ir braškių butonus pažeidžia žemuoginis – avietinis žiedgraužis, lapams kenkia žemuoginė erkutė, žemuoginė nematodą, voratinklinė erkutė, baltasis lapų dėrnėtumas; uogas pažeidžia pilkasis žemuogių puvinys, o lapus ir uogas – miltligė.

Derliaus nuėmimas. Renkamos jau išsirpusios uogos. Jos labai jautrios, todėl renkamos į tas dėžutes, kuriose numatytos realizuoti. Tam reikalui standartinė tara nenustatyta. Tačiau geriausios balaninės pintos 2,5-3 kg talpos dėžutės. Uogos nuskinamos su koteliais. Prekybinėms organizacijoms pristato­mos šviežios, švarios, kiekvienos veislės atskirai, sunokusios, sveikos, nepažeistos uogos.