Blog

Agurklės.

Jų kvapas panašus į agurkų. Jauni lapai dedami į šaltibarščius, supjaustyti ir patrinti tinka kaip priedas įvairių daržovių (salotų, špinatų, pupelių, kopūstų ir kt.) salotoms bei patiekalams paskaninti. Agurk­lių lapai, paruošti su citrinos sultimis arba citrinos rūgštimi ir aliejumi, vartojami prie mėsos ir žuvies patiekalų. Agurklės tinka padažams ir pa­tiekalams, į kuriuos dedami agurkai. Jų puošnūs mėlyni žiedai tinka patie­kalams puošti.
Agurklės dirvai nereiklios, tačiau geriau auga puveningoje, nerūgščioje priesmėlio arba priemolio dirvoje. Rudenį prieš kasant ar ariant dirvą į 10 m² išberiama 400 g superfosfato ir 300 g kalio chlorido. Pavasarį prieš pat sėją išberiama 200 g amonio salietros.
Agurklės šalnoms atsparios, todėl sėjamos anksti pavasarį, kai tik ga­lima paruošti dirvą, paprastajai ievai sužaliavus (balandžio 25 – gegužės 8 d.) arba prieš žiemą. Norint visą vasarą turėti jaunų agurklių lapų, ne­dideliais ploteliais sėjama keletą kartų iki rugpjūčio pradžios. Kad lapai būtų švelnesni, agurklės auginamos truputį užpavėsintoje vietoje. Sėjama 50 – 60 cm tarpueiliais. Sėklos įterpiamos 1,5 – 2 cm gyliu. Į 10 m² beria­ma 15 – 30 g sėklų.
Susiformavus skilčialapiams, retinama 10 – 20 cm atstumais tarp au­galų. (Išrautus daigus reikia suvartoti.) Per visą vegetaciją palaikoma nepiktžolėta ir puri dirva. Užėjus sausrai, agurkles reikia laistyti. Mat drėg­noje dirvoje vėliau formuojasi žiedynai, esti geresni lapai.
Lapų derlius pradedamas skinti susiformavus 3 – 4 lapams ir skinama iki žiedynų formavimosi pradžios. Žydinčias agurkles gausiai lanko bitės.
Žiemos metu agurklių lapų galima išsiauginti šiltnamyje arba kamba­ryje dėžutėse.

Bazilikai.

Bazilikų yra kelios formos. Vienos nuo kitų skiriasi lapų dy­džiu, jų spalva (šviesiai žalia, tamsiai žalia ir rausva), lapijos gausumu, taip pat kvapu bei jo stiprumu. Vienų bazilikų kvapas panašus į gvazdikų,kitų – į lauro lapelių arba muskato riešutų kvapą. Todėl bazilikai gali pakeisti minėtus prieskonius.

Žalia ir džiovinta bazilikų žole paskaninamos sriubos, daržovių salo­tos ir kiti įvairūs mėsos, žuvies, varškės, tarkuotų bulvių patiekalai, konservai.
Bazilikams reikia parinkti šiltą, saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą. Jie gerai auga derlingoje priesmėlio arba priemolio dirvoje. Rudenį, prieš ją ariant arba kasant, į 10 m² išberiama 600 g superfosfato, 400 g kalio chlo­rido. Pavasarį į ruošiamą dirvą, prieš sodinant daigus, išberiama 100 – 200 g amonio salietros.
Bazilikai auginami iš daigų. Sėjami balandžio pirmą dekadą šiltadar­žyje arba kambaryje į dėžutes 5 cm tarpueiliais 0,5 – 1 cm gyliu. 10 m² apsodinti reikia 0,5 – 1 g sėklų. Sėklos sudygsta po 7 – 10 dienų. Kai pra­deda formuotis tikrasis lapelis, daigai retinami, eilutėje tarp daigų paliekant 5 cm. Išrauti daigai pikuojami į dėžutes 5X5 cm atstumais. Dai­gams  augant,  dieną  palaikoma   18 – 20°C   temperatūra,  naktį – 15°C.
Išretinus daigus, o pikuotiems daigams prigijus, patariama tręšti mine­ralinių trąšų tirpalu: 10 g amonio salietros, 20 g superfosfato, 10 g kalio chlorido 10 1 vandens. Juo palaistomą 1 – 1,5 m² daigyno. Paskui daigai nuplaunami, liejant vandeniu. Likus 10 – 12 dienų iki sodinimo į dirvą, dai­gai pradedami pratinti prie lauko sąlygų.
Bazilikai labai jautrūs šalnoms, todėl į dirvą sodinami, paprastajam erškėčiui pradėjus žydėti (birželio 7 – 22 d.). Daigai sodinami  lygioje vietoje arba lysvėse 40 cm tarpueiliais, 20 – 30 cm atstumais tarp daigų. Prigijus daigams, į 10 m² išberiama 100 – 150 g amonio salietros. Keletą bazi­likų galima išsiauginti balkone dėžutėje arba ant palangių puodeliuose. Per visą vegetaciją reikia palaikyti purią, nepiktžolėtą dirvą. Sausrų metu bazilikus reikia laistyti.
Aromatingiausi bazilikai žydėjimo pradžioje, todėl tuo metu ir pjau­nami. Nupjauti augalai džiovinami gerai vėdinamoje, nesaulėtoje patal­poje. Išdžiovintą bazilikų žolę reikia laikyti sandariai uždarytuose induose. Žydinčius bazilikus gausiai lanko bitės.

Dašiai

– stipraus, malonaus, pipirus primenančio kvapo, aštroko, tvilkinančio skonio augalas. Žali dašių lapeliai dedami į įvairias daržovių salotas. Žalia ir džiovinta dašių žole paskaninama rauginami pomidorai ir agurkai, ankštinių daržovių, bulvių, mėsos, žuvies, grybų sriubos ir įvairūs padažai.
Dašiai gerai auga įvairiose derlingose dirvose, nemėgsta šaltų, šlapių dirvų. Šviežiu mėšlu dašiams dirva netręšiama, bet jie gerai auga po mėš­lu tręšto priešsėlio. Dašiams dirva mineralinėmis trąšomis tręšiama taip pat   kaip ir bazilikams.
Dašiai nebijo šalnų, todėl sėjami paprastajai ievai sužaliavus (balan­džio 25 – gegužės 8 d.) arba prieš žiemą. Dašių sėklos, labai smulkios, 10 m² apsėti reikia 0,5 – 1 g sėklų. Sėjama lygioje dirvoje arba lysvėse, 25 – 30 cm atstumais tarp eilių. Sėklos įterpiamos 0,5 cm gyliu arba tik įspaudžiamos į drėgną dirvą. Sudygsta dašiai po 10 – 20 dienų.
Vegetacijos pradžioje dašiai auga  lėtai, todėl, pradėjus formuotis  trečiajam  ketvirtajam  lapeliui,  tręšiami   papildomai,  į   10   m² beriant   100   g amonio salietros. Vėliau ravimos piktžolės, purenama dirva, sausrų metu – laistoma.
Aromatingiausi dašiai esti žydėjimo pradžioje, todėl tuo laiku ir pjau­nami. Džiovinami gerai vėdinamoje, nesaulėtoje patalpoje. Išdžiovinta dašių žolė laikoma sandariai uždarytuose induose arba dėžutėse. Žydinčiusdašius lanko bitės.

Kalendros.

Kalendrų vaisiai – sėklos malonaus kvapo, salstelėjusio skonio. Jomis paskaninama duona, įvairūs pyragaičiai, sriubos, mėsa, žuvis, silkė, daržovės, grybai, padažai, marinatai, konservai ir kai kurie gėrimai. Žali kalendrų  lapai – mėgstamas prieskonis Gruzijoje, Armėnijoje.
Kalendros gerai auga lengvesnėse ir vidutinio sunkumo, puveningose, neutralios reakcijos dirvose. Mineralinėmis trąšomis dirva tręšiama kaip bazilikams.
Sėjamos kalendros anksti pavasarį, paprastajai ievai sužaliavus (ba­landžio 25 – gegužės 8 d.) arba prieš žiemą 40 – 45 cm tarpueiliais. Į 10 m² išsėjama 10 – 20 g sėklų, kurios įterpiamos 1 – 2 cm gyliu. Sudygsta po 10 – 20 dienų. Dirva purenama ir ravimos piktžolės, kolkalendros užskleidžia  tarpueilius.
Sėklos bręsta ne vienu laiku, nes kalendros žydi ilgai. Subrendusios sėklos lengvai nubyra. Todėl nelaukiant, kol visos sėklos subręs, kalendros pjaunamos su visais stiebais, kai 60 – 70% sėklų paruduoja. Džiovinamos lauke, surištos į nedidelius pėdelius ir sustatytos į gubeles, lietingu oru – gerai vėdinamoje patalpoje. Nukultos, išvalytos ir išdžiovintos sėklos lai­komos sandariuose induose.

Mairūnai

– pagrindinis koldūnų prieskonis. Jų žalia ir džiovinta žole paskaninama, mėsa, žuvis, daržovės ir konservai, sriubos bei padažai.
Mairūnai gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, mėgsta derlingą, neutralią arba silpnai rūgščią priesmėlio, arba priemolio dirvą. Dirva mairūnais ruošiama ir tręšiama taip pat  kaip bazilikams.
Mairūnai auginami iš daigų. 10 m² apsodinti mairūnais reikia 0,2 g sėk­lų. Kovo antrojoje pusėje mairūnai sėjami šiltnamyje arba kambaryje į dė­žutę. Stiklu arba polietilenine plėvele pridengta dėžutė laikoma šiltoje vie­toje (24°C temperatūroje). Sudygsta po 7 – 14 dienų. Kai susiformuoja 2 lapeliai, daigai pikuojami į dėžutes 5X3 – 5 cm atstumais. Daigams augti tinkamiausia oro temperatūra – 15 – 20°C Kai jie prigyja, naudinga patręšti mineralinių trąšų tirpalu: 10 1 vandens, 10 g amonio salietros,20 g superfosfato, 10 g kalio sulfato. Trąšų tirpalu palietus daigus rei­kia nuplauti vandeniu. Likus 10 dienų iki sodinimo į dirvą, jie pradedamipratinti prie lauko sąlygų.
Mairūnai jautrūs šalnoms, todėl daigai į dirvą sodinami šalnoms pra­ėjus, paprastajai alyvai pradėjus žydėti (gegužės 17 – 29 d.). Lygioje dir­voje arba lysvėse daigai sodinami 5 eilių juostomis, 20 cm tarp eilių ir 20 cm. eilėje tarp daigų, o tarp juostų 40 – 50 cm atstumais. Didesnis mairūnų žolės derlius gaunamas, kai į vieną duobute sodinama po 2 – 3 daigus.
Keletą mairūnų galima auginti balkone, dėžutėse arba puodeliuose antpalangės. Kai daigai prigyja, į 10 m² išberiama 100 g amonio salietros, 50 g su­perfosfato ir 40 g kalio chlorido. Išbertos trąšos įterpiamos ir mairūnai pa­laistomu. Per visą vegetaciją purenami tarpueiliai, ravimos piktžolės, sausrų metu laistomi.
Mairūnai pjaunami masinio žydėjimo pradžioje, paliekant nuo dirvos 5 cm aukščio stiebus. Šiltą vasarą rūpestingai prižiūrimų mairūnų iki rudens užauga antras derlius. Todėl nupjautus mairūnus patariama patręšti tokiu pat trąšų mišiniu kaip daigams prigijus. Antras mairūnų derlius pjaunamas prieš stipresnes, šalnas – rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje.
Rudenį keletą augalų pasisodinus į puodelius, žalių mairūnų galima turėti ir žiemą.
Džiovinami mairūnai gerai vėdinamoje, nesaulėtoje patalpoje, o išdžio­vinti  laikomi  sandariai  uždarytuose  induose arba  dėžutėse.