Daržoves reikia imti tada, kai jos būna geriausios cheminės sudėties, skonio ir aromato. Jeigu nuimsime per anksti, jos bus menkesnės vertės, šakniavaisinės daržovės netiks ilgesniam laikymui, nes, esant plonai luobelei, greit suvys, bus neatsparios ligoms. Peraugusių daržovių sustandėja audiniai, todėl pablogėja skonis, šakniavaisiai ir kopūstų gūžės sutrūkinėja.
Ne visų daržovių derlių galima imti iš karto. Didesnį agurkų ir pomidorų derlių gausime, jei neleisime jų vaisiams peraugti. Vaisių brandinimui augalai sunaudoja daug maisto medžiagų, todėl mažiau mezga, lėčiau jie auga. Agurkus reikia skinti kas 1 – 3 dienos. Nustatydami skynimo laiką orientuokimės ne į vaisių dydį, o į subrendimą, nes ne visų veislių vaisiai būna vienodo dydžio. Agurkus reikia skinti, kai nuo jų paviršiaus pradeda byrėti spygliai. Jeigu rinksime pradėjusius gelsti agurkus, tai ne tik jų kokybė bus blogesnė, bet ir derlius mažesnis.
Pomidorus skinkime du kartus per savaitę taip pat nelaukdami, kol visai sunoks ant augalo. Skinkime pabalusius arba vos pradedančius rausti ir baikime nokinti šiltoje patalpoje (22 – 25°C) sudėtus į dėžutes ir kiekvieną sluoksnį perdengę popieriumi. Viršų taip pat užklokime popieriumi. Nokdami pomidorai išskiria etileno dujas, kurios skatina tolesnį vaisių nokimą. Ant palangės su¬dėti pomidorai nors ir gauna šilumos nuo saulės, bet noksta ilgiau, nes nesusilaiko etileno dujos.
Rugpjūčio pabaigoje nuskinkime likusius darže agurkus ir žalius pomidorus. Nors dar būna
saulėtų, šiltesnių dienų, bet naktys jau šaltos, daugiau drėgmės, todėl pomidorai pradeda trūkinėti, apsikrečia įvairiomis ligomis. Jeigu jie ilgesnį laiką pabūna žemesnėje kaip +6°C temperatūroje, tai nuskinti blogai noksta, pradeda pūti. Todėl vegetacijos pabaigoje, prasidėjus šaltiems, lietingiems orams, pomidorus nuskinkime ir baikime nokinti patalpoje.
Paskutinieji pomidorų vaisiai būna smulkesni. Patalpoje galima sunokinti ne mažiau kaip iki 60% normalaus dydžio užaugusius pomidorus. No-kinimui renkami tik nepažeisti ligų, neįtrūkinė-ję, nepurvini vaisiai. Vaisiakočių šalinti nereikia, nes dažniausiai jie sunkiai atsiplėšia, o pažeistoje vietoje atsiranda puvimo bakterijų. Skinkime švelniai, nemėtykime, atsargiai dėkime į indus, geriausiai plastmasinius kibirus. Paskutinieji pomidorai mažiau pus, jeigu juos nuskynę 30 min. pamirkysime 1% kalio permanganato tirpale, paskui nuplausime švariu vandeniu, nudžiovinsime arba nušluostysime. Nokinimui pomidorus dėkime į medines arba kartonines dėžes, ne didesnes kaip 12 kg talpos. Kiekvieną sluoksnį perklokime dvigubu laikraštinio popieriaus lapu (toks popierius geriau praleidžia orą). Trūkstant popieriaus, pomidorus galima dėti dviem sluoksniais. Apatinį sluoksnį dedame vaisiakočiais į apačią, o viršutinį vaisiakočiais į viršų. Žaliems vaisiams nokinti temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 16°C. Geriausia noksta esant 20 – 25°C. Kai oro temperatūra yra apie 30°C ir aukštesnė, pomidorai noksta greičiau, bet fiziologiškai nesubrendę vaisiai būna rūgštesni, o smulkesni – suvysta. Norėdami greičiau sunokinti žalius vaisius, įmaišykime nokstančių.
Sunokę pomidorai ilgiausiai laikosi 0 – 2°C, pradėję nokti 4 – 6°C, žali, bet visiškai užaugę,- 8 – 10°C ir neišsivystę – 12 – 14°C temperatūroje. Tokį temperatūros režimą galime išlaikyti tiktai šaldytuvuose. Santykinė oro drėgmė turi būti 80 – 90%, todėl ilgesniam laikymui skirtus pomidorus sudėkime į polietileninius maišelius. Minėtomis sąlygomis raudonus ir rausvus pomidorus galima išlaikyti 20—30, pageltusius — iki 50 dienų, o visiškai žali gali išsilaikyti net 3 mėnesius. Prireikus išėmę iš šaldytuvo pomidorus baigsime nokinti. Ilgam laikymui geriau tinka smulkiavaisės pomidorų veislės. Be to, geriau laikosi rūgštesni pomidorai, turintys stambias sėklines kameras ir daug sėklų. Ilgai laikant stambius, mėsingus pomidorus, blogėja jų skonis, pasidaro rūgštesni. Sausrų metu išaugę pomidorai laikosi geriau. Be to, pomidorai geriau stovės, jeigu paviršių plonai patepsime vazelino aliejumi. Nesant vietos šaldytuvuose, pomidorus galima laikyti dėžėse perpylus lapuočių medžių pjuvenomis.
Jautrios šalnoms daržo pupelės. Jų derlių reikia imti rugpjūčio pabaigoje. Pupelių neraukime su šaknimis, geriau žemai nupjaukime, nes šaknys duos dirvai humuso ir azoto.
Svogūnų laiškams pradėjus gelsti arba virsti, sausu oru raukime ir, paskleidę plonu sluoksniu, išdžiovinkime. Rinkdami nuo dirvos, rūšiuokime. Storakakliai būna ne visai subrendę, blogiau laikysis, todėl juos dėkime greitam vartojimui.
Jeigu česnakų laiškai gelsta, ima vysti — juos taip pat laikas rauti. Per vėlai nurovus, su-trūkinėja viršutiniai laiškai, skiltelės atsidalija ir blogiau laikosi.
Rugsėjo mėnesį, kol neprasideda lietingi orai, kaskime bulves. Iš karto atrinkime sėklines. Sėklai geriausia imkime iš pačių derlingiausių kerų smulkesnius (35 – 80 g) gumbus. Renkant sėklai bulves iš bendros krūvos, smulkieji gumbai daugiausia pakliūna iš nederlingų, išsigimusių kerų, iodėl blogėja sėklos kokybė, mažėja turimos bulvių veislės derlingumas.
Burokėliai jautrūs šalčiui, todėl juos raukime rugsėjo pabaigoje, nelaukdami stipresnių šalnų. Morkos dirvoje gali pabūti dar kiek ilgiau. Paskiausiai imkime salierų, vėlyvųjų kopūstų, petražolių, pastarnokų ir gelteklių derlių. Jeigu daržovėms laikyti neturime tinkamų patalpų, dalį pastarnokų, petražolių ir gelteklių palikime nenukasę žiemoti. Jas iškaskime pavasarį ir turėsime geros kokybės daržovių. Krienus kaskime po stipresnių šalnų, tada jų skonis būna geresnis.
Nukastos šakniavaisinės daržovės geriau laikysis, jeigu jas perpilsime smėliu arba durpėmis. Per drėgnai susluoksniuotos morkos arba burokėliai pradeda leisti šaknis, nuo to blogėja jų kokybė, skonis. Labai sausas smėlis arba durpės irgi negerai – daržovės vysta. Jeigu morkų lapai buvo pažeisti formozės, džiūvo, tai ir jų šaknys blogiau laikysis, pus. Fomoze apsikrėtusias morkas, kad nepūtų, sandėlyje reikia apvelti kreidos milteliais. Šimtui kilogramų morkų reikia 1,5 – 2 kg kreidos. Mažiau vysta polietileniniuose maišuose laikomos daržovės, tiktai reikia juos subadyti, kad patektų oro.
Drėgnoje patalpoje kopūstų gūžės geriau laikysis, jeigu jas apibarstysime kreidos milteliais (2 kg kreidos 100 kg kopūstų).
Daržovės geriau laikosi tamsioje patalpoje. Ypač šviesoje negalima laikyti maistinių bulvių, nes jos pažaliuoja, kaupiasi solaninas, nuo kurio blogėja kokybė, bulvės įgauna aitrų skonį.
Daugumas daržovių geriau laikosi žemesnėje temperatūroje. Optimali – artima 0°C Skirtingos temperatūros reikia svogūnams. Esant 2 – 10°C šilumos jie pradeda formuoti žiedinius pumpurus, todėl pasodinus tokioje temperatūroje laikytus svogūnus išauga daug žyduolių. Sodinimui skirtus svogūnus geriau laikyti 15°C ir aukštesnėje temperatūroje. Maistiniams nekenkia temperatūra iki -5°C.
Jei neturime daržovėms laikyti pakankamai patalpų arba jos per šiltos, sausos, dalį bulvių ir šakniavaisių dėkime į kaupus, kur jie gerai išsilaiko iki pavasario. Be to, ir žiemą, atlydžio metu, galima kaupą prakirsti, dalį daržovių išimti, o susidariusią tuštumą užkimšti šiaudais, uždengti angą. Kaupai, priklausomai nuo daržovių kiekio, daromi apvalūs arba pailgi. Jų aukštis 0,7 – 1 m, plotis 1,5 – 2 m, o ilgis – pagal reikalą. Vieta turi būti parinkta tokia, kad pavasarį neužlietų paviršinis vanduo.
Kad kaupe bulvės bei daržovės gerai laikytųsi, nešustų, įtaisykime apatinį ir viršutinį vėdintuvą. Apatinis vėdintuvas daromas horizontaliai, kaupo apačioje sukalus stogelio formos įtaisinį iš lotų arba kartelių su 2 – 3 cm tarpais orui išeiti. Vėdintuvo galai turi likti išsikišę iš kaupo.
Viršutinis vėdintuvas daromas status, kaminėlio pavidalo. Jis turi apie 30 cm kyšoti virš apdengto kaupo ir būti su stogeliu, kad neprilytų į vidų. Kaminėlio dalis, kuri liečiasi su bulvėmis arba daržovėmis, taip pat daroma su plyšiais šonuose. Vėdintuvas (kaminėlis) statomas ant apatinio vėdintuvo,— po to pilamos bulvės arba daržovės, ir kaupas uždengiamas. Pilant kaupo šone įstate 45° kampu medinį vamzdelį, galėtume kontroliuoti kaupo vidaus temperatūrą. Prie lazdos pritvirtinkime termometrą ir jį pro medinį vamzdį įleisime į kaupo vidų.
Supylus bulves arba daržoves, kaupas turi būti apdengiamas 30 – 40 cm storio žieminių javų šiaudų sluoksniu, paskui apkasamas 20 – 25 cm žemių sluoksniu. Žemes reikia pradėti pilti nuo kaupo apačios. Jeigu oras dar šiltas ir sausas, kaupo viršaus galima žemėmis neapipilti, tada kaupas geriau vėdinsis, sumažės temperatūra jo viduje. Atšalus arba prasidedant lietingam orui, žemėmis užpilkime ir kaupo viršų. 2emes gerai išlyginkime, kad nebūtų įdubimų, ir kastuvu suplūkime. Tada vanduo nesisunks į kaupo vidų.
Apdengę kaupą, aplinkui iškaskime 40 cm pločio griovelį vandeniui nutekėti.
Prasidėjus pastovioms šalnoms, apatinio vėdintuvo galus užkimškime šiaudais. Kai bus daugiau negu 5 laipsniai šalčio, juos apdekime mėšlu arba užpilkime durpėmis. Viršutiniu vėdintuvu galima vėdinti kaupą esant lauke ir 10 laipsnių šalčio. Šaltesnio oro metu jį sandariai uždenkime.
Bulvės geriausiai laikosi esant 2 – 5 laipsniams šilumos, šakniavaisiams arba kopūstams temperatūra gali būti žemesnė (arti 0°C). Esant labai šaltai žiemai, kaupą reikia papildomai uždengti mėšlu arba storiau apkasti sniegu
