Pupelės

Laukinių pupelių iki šiol randama Azijoje, Afri­koje ir Amerikoje. Pirmosios žinios apie pupeles randamos 2800 m. prieš mūsų erą kiniečių met­raščiuose. Jau tada Kinijoje pupelės buvo verda­mos su ryžiais, kaip ir dabar tebeverda Indijos, Japonijos, Korėjos ir Filipinų salų gyventojai.

Turima žinių, kad senovės romėnai pupeles augino 350 metais prieš mūsų erą, bet jas pa­prastai vartojo ne maistui, o kosmetikai, teigda­mi, kad jos turi balinančių, odą gaivinančių ir raukšles naikinančių savybių.

Europoje pupelės pradėtos auginti XVI a. vi­duryje. Manoma, kad europiečiai jas atsivežė iš Pietų Amerikos, kur indėnai jau seniai augino.

Pupelių sėklose gausu baltymų, angliavande­nių, mineralinių druskų, vitamino C. Be to, pu­pelėse yra ląstelienos, riebalų, B grupės vitami­nų, kalio ir fosforo druskų. Pupelėse esančius bal­tymus žmogaus organizmas lengvai įsisavina, jo­se yra nemažai gyvybiškai svarbių aminorūgščių. Pupelės savo maistine verte iš dalies gali pakeisti mėsą. Vartojamos šviežios, keptos, troškintos su sviestu, dedamos į sriubas, įvairias salotas bei gar­nyrus. Vartojamos ir konservuotos.

Nuo seno pupelės plačiai taikomos medicino­je, jos skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Ser­gantiems gastritu su sumažėjusią skrandžio sul­čių sekrecija, pupelių tyrelė rekomenduojama kaip dietinis maistas. Jaunų pupelių sriubą patariama valgyti sergant širdies ir inkstų ligomis. Liaudies medicinoje pupelių arba ankščių nuoviru gydo­mas reumatas, podagra, diabetas.

Pupelės – šilumamėgiai augalai. Sėklos pra­deda dygti esant apie 10 C šilumos, bet geriau­siai auga prie daugiau kaip 20 ^CC temperatūros. Sudygę daigai esant 0 °C neauga, o žemesnėje temperatūroje visai žūva. Pupelės sėjamos antroje gegužės pusėje. Geriausia sėti eilėmis, paliekant 30-35 cm tarpueilius ir 8-10 cm tarpus tarp sėklų. Sėklos įterpiamos 3-4 cm gyliu. Sudygsta per 12-15 dienų. Daugiausia drėgmės reikia ma­sinio žydėjimo ir derėjimo metu. Mėgsta purią dirvą, todėl purenkime po kiekvieno stipresnio lietaus arba palaistę.