Laukinių pupelių iki šiol randama Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Pirmosios žinios apie pupeles randamos 2800 m. prieš mūsų erą kiniečių metraščiuose. Jau tada Kinijoje pupelės buvo verdamos su ryžiais, kaip ir dabar tebeverda Indijos, Japonijos, Korėjos ir Filipinų salų gyventojai.
Turima žinių, kad senovės romėnai pupeles augino 350 metais prieš mūsų erą, bet jas paprastai vartojo ne maistui, o kosmetikai, teigdami, kad jos turi balinančių, odą gaivinančių ir raukšles naikinančių savybių.
Europoje pupelės pradėtos auginti XVI a. viduryje. Manoma, kad europiečiai jas atsivežė iš PietųAmerikos,kurindėnaijauseniai augino.
Pupelių sėklose gausu baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitamino C. Be to, pupelėse yra ląstelienos, riebalų, B grupės vitaminų, kalio ir fosforo druskų. Pupelėse esančius baltymus žmogaus organizmas lengvai įsisavina, jose yra nemažai gyvybiškai svarbių aminorūgščių. Pupelės savo maistine verte iš dalies gali pakeisti mėsą. Vartojamos šviežios, keptos,troškintos su sviestu, dedamos į sriubas, įvairias salotas bei garnyrus. Vartojamos ir konservuotos.
Nuo seno pupelės plačiai taikomos medicinoje, jos skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Sergantiems gastritu su sumažėjusią skrandžio sulčių sekrecija, pupelių tyrelė rekomenduojama kaip dietinis maistas. Jaunų pupelių sriubą patariama valgyti sergant širdies ir inkstų ligomis. Liaudies medicinoje pupelių arba ankščių nuoviru gydomas reumatas, podagra, diabetas.
Pupelės – šilumamėgiai augalai. Sėklos pradeda dygti esant apie 10 C šilumos, bet geriausiai auga prie daugiau kaip 20 CC temperatūros. Sudygę daigai esant 0 °C neauga, o žemesnėje temperatūroje visai žūva. Pupelės sėjamos antroje gegužės pusėje. Geriausia sėti eilėmis, paliekant 30-35 cm tarpueilius ir 8-10 cm tarpus tarp sėklų. Sėklos įterpiamos 3-4 cm gyliu. Sudygsta per 12-15 dienų. Daugiausia drėgmės reikia masinio žydėjimo ir derėjimo metu. Mėgsta purią dirvą, todėl purenkime po kiekvieno stipresnio lietaus arba palaistę.
