Salotinė cikorija (Cichorium intybus L.) vadinama dar trūkažole . Tai vertinga, tačiau palyginti mažai paplitusi daržovė. Šiuo metu ji daugiausia auginama salotoms, nors pakepintų šaknų milteliai dedami gaminant įvairių rūšių kavą arba vartojami net vieni kaip kavos pakaitalas. Laukinių cikorijų randama ir Lietuvoje molio bei priemolio dirvožemiuose (laukuose, pakelėse, pagrioviuose ir kitur). Laukinės cikorijos yra daugiamečiai augalai, o kultūrinės – dvimečiai. Ukrainoje laukinė cikorija vadinama „Petro rimbu”. Šį pavadinimą gavo dėl to, kad turi sustorėjusią šaknį (panašią į rimbą). Rusijoje pirmosios žinios apie šį augalą randamos tiktai XIX a. pradžioje, o senovės Egipto ir Romos gyventojai cikorijas vartojo kaip virškinimą skatinančią daržovę. Vakarų Europos šalyse cikorijos pradėtos vartoti daug vėliau, tačiau viduramžiais jos jau buvo gerai žinomos. Maistui vartojami tamsoje iš šakniavaisių žiemą išauginti lapai, vadinami cikorijų gūželėmis (19 pav.).
Salotinės cikorijos yra vertingas dietinis maisto produktas, ypač tinkantis diabetikams. Gūželėse yra fruktozės, celiuliozės, įvairių vitaminų, kalio, kalcio, magnio, natrio druskų ir kitų medžiagų. Kartoką skonį suteikianti medžiaga intibinas gerina virškinimą ir kraujo apytaką. Lapuose ir ypač šakniavaisiuose yra nemažai inulino.
Cikorijos tinka vartoti sergant gastritu, enteritu (plonųjų žarnų uždegimu), nes skatina skrandžio bei žarnyno veiklą. Žolės ir šaknų nuovirai gydo širdies ligų sukeliamus pabrinkimus, taip pat kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligas. Gydymo tikslams geriau tinka laukinės cikorijos, nes jos turi daugiau karčiųjų medžiagų.
Pastaruoju metu salotinės cikorijos ypač vertinamos todėl, kad rudenį nukastus šakniavaisius žiemą nesunku atželdinti ir apsirūpinti šviežiomis, skaniomis, pikantiškomis salotomis.
Salotinės cikorijos auginimo sąlygoms nėra reiklios, tačiau nemėgsta tręšimo šviežiu mėšlu. Sėjamos gegužės pirmoje pusėje (ievai pražydus), tarp eilučių paliekant 25-30 cm tarpus. Sėklos įterpiamos 1,0-1,5 cm gyliu. Pasirodžius pirmai porai tikrųjų lapelių, daigai retinami, paliekant tarp jų 20 cm tarpus. Šakniavaisiai raunami vėlai rudenį, lapams pradėjus gelsti. Atželdinimui atrenkami 3-4 cm skersmens šakniavaisiai, lapai pjaunami paliekant 1-2 cm lapkočius (kad nebūtų pažeistas viršūninis pumpuras). Jeigu šakniavaisiai išaugę ilgi, sutrumpinkime iki 15-20 cm, nupjaustykime ir šonines šakneles, susluoksniuo-kime su smėliu ir laikykime vėsiame sandėlyje arba kaupe. Per 3-4 savaites baigiasi ramybės periodas ir tada galima pradėti atželdinti. Pasi-ruoškime 35-45 cm gylio dėžutes arba vazonus, pripilkime juos smėlio arba žemių mišinio, tankiai susodinkime cikorijų šakniavaisius, palaisty-kime ir uždenkime tamsia polietileno plėvele. Šviesoje išaugintos gūželės pažaliuoja ir įgauna kartoką skonį. Tręšti nereikia, nes gūželės auga iš šakniavaisio atsargų. Želdinimo pradžioje geriausia patalpos temperatūra 10-12 °C, o po 10 dienų – 16-20 °C šilumos.
Norint visą žiemą turėti šviežių cikorinių salotų gūželių, reikia šakniavaisius sodinti kas 2 savaitės. Gūželės gerai atželia visai tamsioje patalpoje, jeigu tik užtenka šilumos.