Salotinė cikorija

Salotinė cikorija (Cichorium intybus L.) vadinama dar trūkažole . Tai vertinga, tačiau palyginti  mažai  paplitusi  daržovė.  Šiuo  metu  ji daugiausia auginama salotoms, nors pakepintų šak­nų milteliai dedami gaminant įvairių rūšių kavą arba vartojami net vieni kaip kavos pakaitalas. Laukinių   cikorijų  randama  ir  Lietuvoje  mo­lio bei priemolio dirvožemiuose (laukuose, pake­lėse, pagrioviuose ir kitur). Laukinės cikorijos yra daugiamečiai augalai, o kultūrinės – dvimečiai. Ukrainoje laukinė cikorija vadinama „Petro rim­bu“. Šį pavadinimą gavo dėl to, kad turi sustorė­jusią šaknį (panašią į rimbą). Rusijoje pirmosios žinios apie šį augalą randamos tiktai XIX a. pra­džioje, o senovės Egipto ir Romos gyventojai ci­korijas vartojo kaip virškinimą skatinančią daržo­vę. Vakarų Europos šalyse cikorijos pradėtos var­toti daug vėliau, tačiau viduramžiais jos jau buvo gerai žinomos. Maistui vartojami tamsoje iš šak­niavaisių žiemą išauginti lapai, vadinami cikorijų gūželėmis (19 pav.).

Salotinės cikorijos yra vertingas dietinis mais­to produktas, ypač tinkantis diabetikams. Gūželėse yra fruktozės, celiuliozės, įvairių vitaminų, kalio, kalcio, magnio, natrio druskų ir kitų me­džiagų. Kartoką skonį suteikianti medžiaga intibinas gerina virškinimą ir kraujo apytaką. Lapuose ir ypač šakniavaisiuose yra nemažai inulino.

Cikorijos tinka vartoti sergant gastritu, enteri­tu (plonųjų žarnų uždegimu), nes skatina skran­džio bei žarnyno veiklą. Žolės ir šaknų nuovirai gydo širdies ligų sukeliamus pabrinkimus, taip pat kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligas. Gydymo tikslams geriau tinka laukinės cikorijos, nes jos turi daugiau karčiųjų medžiagų.

Pastaruoju metu salotinės cikorijos ypač ver­tinamos todėl, kad rudenį nukastus šakniavaisius žiemą nesunku atželdinti ir apsirūpinti šviežio­mis, skaniomis, pikantiškomis salotomis.

Salotinės cikorijos auginimo sąlygoms nėra reiklios, tačiau nemėgsta tręšimo šviežiu mėšlu. Sėjamos gegužės pirmoje pusėje (ievai pražydus), tarp eilučių paliekant 25-30 cm tarpus. Sėklos įterpiamos 1,0-1,5 cm gyliu. Pasirodžius pirmai porai tikrųjų lapelių, daigai retinami, paliekant tarp jų 20 cm tarpus. Šakniavaisiai raunami vė­lai rudenį, lapams pradėjus gelsti. Atželdinimui atrenkami 3-4 cm skersmens šakniavaisiai, lapai pjaunami paliekant 1-2 cm lapkočius (kad nebū­tų pažeistas viršūninis pumpuras). Jeigu šaknia­vaisiai išaugę ilgi, sutrumpinkime iki 15-20 cm, nupjaustykime ir šonines šakneles, susluoksniuo-kime su smėliu ir laikykime vėsiame sandėlyje arba kaupe. Per 3-4 savaites baigiasi ramybės periodas ir tada galima pradėti atželdinti. Pasi-ruoškime 35-45 cm gylio dėžutes arba vazonus, pripilkime juos smėlio arba žemių mišinio, tan­kiai susodinkime cikorijų šakniavaisius, palaisty-kime ir uždenkime tamsia polietileno plėvele. Šviesoje išaugintos gūželės pažaliuoja ir įgauna kartoką skonį. Tręšti nereikia, nes gūželės auga iš šakniavaisio atsargų. Želdinimo pradžioje ge­riausia patalpos temperatūra 10-12 °C, o po 10 dienų – 16-20 °C šilumos.

Norint visą žiemą turėti šviežių cikorinių sa­lotų gūželių, reikia šakniavaisius sodinti kas 2 savaitės. Gūželės gerai atželia visai tamsioje pa­talpoje, jeigu tik užtenka šilumos.

Taip pat skaitykite: