Auksauodegis verpikas

Auksauodegis verpikas

Euproctis chrysorrhoea L.

Kenkia obelims, kriaušėms, slyvoms, ąžuolams, rečiau ki­tiems lapuočiams.

Vasarą tarp voratinkliais sutrauktų lapų matyti plaukuoti vikšrai, o rudenį šakučių galuose kaba iš sausų lapų ir voratinklių suvyturiuoti jų lizdai. Viename lizde gali būti keli šimtai vikšrų. Čia jie ir žiemoja. Pavasarį minta sprogstančiais pumpurais ir besiskleidžiančiais lapais. Bū­na 3 cm ilgio, juodi ar juodai pilki, su dviem baltomis ir rau­donomis linijomis išilgai kūno. 9-ame ir 10-ame segmente turi po rudą karpą. Kūnas apaugęs tankiais gelsvai rudais plaukeliais. Birželio mėn. minkštuose nugraužtų ir suvy-turiuotų voratinkliais lapų kokonuose virsta lėliukėmis. Drugiai skraido liepos mėn. Jie yra balti, patelių sparnuose būna juodų dėmelių. Išskėsti sparnai — iki 4 cm. Pilvelio gale — tankus kuokštelis auksiškų plaukelių. Kiau­šinius deda krūvelėmis apatinėje lapų pusėje ir priden­gia auksiškaisiais plaukeliais. Kiaušiniai — apvalūs, 0,5 mm skersmens, rudi. Vikšrai ritasi liepos pabaigoje ar rugpjū­čio pradžioje. Gyvena lizdais, graužia viršutinį lapų epi­dermį ir parenchimą. Žiemai iš keliolikos lapų pasiga­mina tamprų lizdą.

Lietuvoje šie kenkėjai yra lokaliniai ir sporadįški. Židiniai susidaro dažniausiai šiltų sausų vasarų pradžioje neaukš­tuose pavieniuose gerai apšviestuose ąžuoluose ir tik vėliau paplinta šalia esančiuose vaismedžiuose.

Apsaugos priemonės. Rudenį ir žiemą rinkti vikš­rų lizdus ir juos deginti. Rinkti tik su pirštinėmis ir veidą apsirišus marle, nes šių vikšrų plaukeliai labai nuodingi. Besiskleidžiančias obelis purkšti insekticidais.

Taip pat skaitykite: